neraštngos taũtos, berãštės taũtos, žõdinės tradcijos taũtos, civilizuotos (dažniausiai europinės kultūros) visuomenės priešingybė.
UNESCO neraštingų tautų terminą vartoja vietoj laukinių tautų, gamtos tautų, pirmykščių tautų, primityvių tautų, atsilikusių tautų, necivilizuotų tautų apibrėžimų.
Neraštingos tautos klasifikavimas priklauso nuo įvairių etnologijos krypčių ir specializacijų. Pagrindiniai kriterijai – technologinė pažanga, socialinė santvarka, tikėjimas.
Senovės Graikijoje ir Romoje neraštingomis tautomis laikytos visos neheleninės ir neromėniškosios civilizacijos tautos (vadinamieji barbarai, jie buvo priešingybė piliečams – civis). Viduramžiais Europoje neraštingos tautos skirstytos į laukines ir gamtos tautas. Laukiniais buvo laikomi visi išpažįstantys tradicinius tikėjimus (nekrikščionys). Gamtos tautas išskyrė 16–18 amžiaus filosofai ir pagal charakterį suskirstė jas į vadinamasias geras, laimingas (M. de Montaigne’is, J.-J. Rousseau) ir piktas, nelaimingas (Voltaire’as, T. Hobbesas). 18 amžiuje pagal technologinę pažangą neraštingos tautos skirstytos į laukinius ir barbarus. 19 amžiuje skirti žemiausias, vidurinis ir aukščiausias laukinių ir barbarų laipsniai. Greta gyvavo teorija apie pirmykštes (primityvias) tautas ir visuomenes. 20 amžiuje nusistovėjo skirstymas į neraštingas tautas, neturinčias rašto, ir visuomenes, atsilikusias nuo civilizacijos.
Visų laikų neraštingų tautų klasifikavimo pagrindiniai kriterijai iš esmės rėmėsi europocentrizmu.