Nerčinsko katorga

Nèrčinsko kãtorga, Rusijos imperijos katorgos kalėjimai Nerčinsko kalnų apygardoje, tarp Šilkos ir Argunės upių (dabar Užbaikalės kraštas). Įsteigta 18 a. pradžioje, buvo pagrindinė imperijos katorga Sibire. Katorgininkai dirbo švino, sidabro, aukso verslovėse, liejyklose, spirito varyklose, druskos gamyklose ir kitose įmonėse. Nuo 19 a. pradžios Nerčinsko katorgos ūkiniai objektai buvo Jo Imperatoriškosios Didenybės kabineto nuosavybė, juos valdė Kasybos departamentas. Iš pradžių į Nerčinsko katorgą buvo vežami kriminaliniai nusikaltėliai, nuteisti už itin sunkius nusikaltimus, nuo 1826 – politiniai kaliniai (pirmieji – 8 dekabristai). Į Nerčinsko katorgą atitremta 1830–31 sukilėlių, vėliau – maždaug 2000 1863–64 sukilimo dalyvių. Čia kalėjo petraševskininkai, nečiajevininkai, 1864–71 – N. Černyševskis, nuo 1867 – Išutino būrelio nariai. 1869 įsteigta Nerčinsko katorgos valdyba, pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Katorgininkai iš pradžių patekdavo į Sreteno paskirstymo kalėjimą, jame būdavo paskirstomi po trijų administracinių rajonų – Algačių, Karos ir Zarentujaus – katorginius kalėjimus. 1873–90 daugiausia kalinių (narodnikų) buvo Nerčinsko katorgos šiaurinėje dalyje – vadinamojoje Karos katorgoje, nuo 1890 – Akatujaus kalėjime. Po 1905–07 revoliucijos kalinių katorgoje labai padaugėjo. Daugiausia jų buvo Algačių, Akatujaus, Malcovo ir Zarentujaus kalėjimuose. Po 1917 Vasario revoliucijos politiniai kaliniai buvo paleisti, Nerčinsko katorgos valdyba panaikinta.