nerelginė krikščionýbė, teologinė samprata, suformuluota vokiečių evangelikų teologo D. Bonhoefferio (1906–45). Nereliginė krikščionybė skelbia griežtą religijos ir krikščionybės (t. p. ir biblinio apreiškimo) atskyrimą, analizuoja praktinius to padarinius. Nepritaria bandymui atskirti religiją nuo pasaulio, suteikti jai išskirtinę reikšmę, tikrovės skaidymui į šventą antgamtišką Dievo pasaulį ir šiapusinį nekrikščionišką pasaulį; pasitraukimui vien į vidinį, dvasinį gyvenimą; religingumui, kuris yra tik priemonė tikslui pasiekti. Nereliginė krikščionybė atmeta siekį paveikti Dievą, išnaudoti jį savo tikslams. Religiją vadina laikina ir praeinančia krikščionybės išraiška, krikščionybės drabužiu. Teigia, kad žmogų krikščioniu daro ne tam tikras religinis veiksmas, o dalyvavimas Dievo kančioje pasaulietiniame gyvenime. Šiuolaikinį nereligingumą laiko ne grėsme, o labiau galimybe krikščionims sugrąžinti Dievą į gyvenimo ir pasaulio centrą, nes būtent jame ir veikia anapusinis Dievas. Teigia, kad visos gyvenimo sritys pavaldžios Dievui, t. p. ir pasaulietinės. Jėzų Kristų laiko ne religijos objektu, o viso pasaulio Viešpačiu. D. Bonhoefferis nemėgo religinių frazių, ieškojo nereliginio Biblijos sąvokų aiškinimo. Jam svarbu buvo ne netikinčiuosius padaryti religingais, bet parodyti žmogaus ryšį su Dievu siejant jį ne su silpnumu, o su jėga, ne su mirtimi ir kalte, o su gyvenimu ir gėriu.
Nereliginės krikščionybės idėjos pirmą kartą išdėstytos D. Bonhoefferio iš Berlyno kalėjimo 1944 rašytuose laiškuose (1951 išleista knyga Pasipriešinimas ir nuolankumas / Widerstand und Ergebung, lietuvių kalba 2007). Dėl dalyvavimo Išpažįstančiosios bažnyčios (Bekennende Kirche) veikloje ir pasipriešinimo A. Hitlerio režimui D. Bonhoefferis buvo nubaustas uždraudžiant raštu ir žodžiu skleisti savo idėjas, 1943 balandį suimtas, 1945 nužudytas. Jo mintys apie nereliginę krikščionybę padarė didelį poveikį daugeliui teologų, nors ir netapo savarankiška ir aiškia teologijos srove. Ja rėmėsi ir panašias dialektinės teologijos mintis kėlė F. Gogartenas. 20 a. 7–8 dešimtmetyje nereligine krikščionybe naudojosi sekuliarizmo, arba Dievo mirties teologijos, atstovai (ypač britas J. A. T. Robinsonas, knyga Sąžiningas požiūris į Dievą / Honest to God 1963; amerikiečiai P. van Burenas, H. Coxas, T. J. J. Altizeris, vokietė D. Sölle). Nereligine krikščionybe domisi liberalieji evangelikai (Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupas J. S. Spongas, knyga Jėzus nereligingiems / Jesus for the Non-Religious 2007), evangelikai (L. Newbiginas), postmodernieji teologai ir filosofai (G. Vattimo, knyga Po krikščionybės / Dopo la cristianità 2002, J. D. Caputo ir G. Vattimo knyga Po Dievo mirties / After the Death of God 2006).
473