nẽrimas, emocinė būsena – neapibrėžtas nelaimės, grėsmės jausmas, kylantis dėl tikro arba įsivaizduojamo pavojaus. Nuo baimės, kaip reakcijos į konkretų pavojų, skiriasi pavojaus nekonkretumu, grėsmės difuziškumu (sklaidymusi). Nerimas kelia grėsminga, neįveikiama situacija, neįsisąmoninti konfliktai, vienas kitam priešingi motyvai. Nerimas skirstomas į situacinį (kyla, kai gresia nemaloni situacija, kartais gali sutrikdyti adaptaciją – organizmo savigynos reakcijas į stiprius ir ilgai trunkančius nepalankius veiksnius – stresorius – ir sukelti grėsmę tapti nuolatiniu bei virsti asmenybės bruožu – nerimastingumu) ir patologinį (atsiranda be aiškios priežasties). Nerimas pasireiškia psichologiniais ir somatiniais simptomais. Nerimo psichologiniai simptomai: grėsmės ir baimės jausmas, padidėjęs dirglumas, panika, bloga nuojauta, siaubo jausmas, nerimas dėl smulkmenų, sumažėjęs dėmesys, negebėjimas atsipalaiduoti, priimti sprendimus, ambivalentiškumas, sutrikusi judesių koordinacija. Nerimo somatiniai simptomai: galvos skausmas ir svaigimas, sulėtėjęs mąstymas, svaigulys, smaugimo jausmas, burnos sausumas, hiperventiliacija (dažnas arba gilus kvėpavimas), dusulys, mirties nuo uždusimo baimė, krūtinės skausmas, tachikardija, pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, sutrikusi lytinė funkcija, padažnėjęs šlapinimasis, krūpčiojimas, nenustygimas vietoje, įtempti raumenys, virpulys, drebulys, raumenų skausmas, parestezijos (tirpimo, niežėjimo ir kitų nesamų dirgiklių tariamas jutimas), kojų ir bendras silpnumas, greitas nuovargis, šaltkrėtis, hiperhidrozė (pernelyg gausus prakaitavimas). Nerimastingas žmogus dažnai jaučiasi beviltiškas, išsigandęs, praradęs savikontrolę, būna įkyrus, daug kartų klausinėja arba teigia tą patį, išsenka jo psichika (atėjus tikram pavojui žmogus nebeturi jėgų priešintis). Nerimas slopina kritinį ir loginį mąstymą, neigiamai veikia vegetacinę nervų ir endokrininę sistemą.
Nerimas yra vienas svarbiausių neurozinių sutrikimų požymių. Austrų psichologas, psichoanalitikas ir psichiatras S. Freudas knygoje Isterijos tyrinėjimai (Studien über Hysterie, su S. Breueriu, 1985) pavartojo nerimo neurozės terminą. Jis teigė, kad nerimo neurozės atveju yra ryšys tarp libido energijos raiškos blokavimo ir nerimo atsiradimo. Pasak jo, nerimas sukelia dėl vidinių konfliktų iš sąmonės į pasąmonę išstumti impulsai ir afektai. Vokiečių psichiatrė K. D. Horney teigė, kad žmogaus psichodinamika paremta pamatinio nerimo sąvoka: išstumtas priešiškumas perkeliamas į santykius su kitais žmonėmis ir transformuojamas į pamatinį nerimą – labai intensyvų saugumo stokos pajautimą (žmogus jaučiasi mažas, bejėgis ir nereikšmingas priešiškame pasaulyje). Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas ir psichiatras H. S. Sullivanas teigė, kad nerimas yra realios ar įsivaizduojamos grėsmės saugumui įtampa (jei vaiko poreikis sukelia motinai nerimą, ima nerimauti ir vaikas).
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje biologinis požiūris į nerimą remiasi anatominių ir neurobiologinių struktūrų, dalyvaujančių elgesio reguliavime, atradimais. Biologiniai veiksniai, dalyvaujantys emocijų reguliavime, gali genetiškai nulemti elgesio ypatumus įvairiomis aplinkybėmis, kurios kelia nerimą (pvz., kovos, situacijų vengimas). Emocinį elgesį ir nerimą padeda reguliuoti nervinės funkcinės struktūros: smilkininė sritis, limbinė sistema ir migdolinis branduolys. Neuropsichologiniu požiūriu nerimo patogenezės pagrindas yra psichosocialiniai konfliktai, kurie gali sukelti įvairių biologinių sistemų pakitimus. Psichologiniu požiūriu nerimas yra kaip informacijos vertinimo anomalija, atsirandanti dėl atmintyje užfiksuotų anksiogeninių (nerimo) stimulų, kuriuos aktyvina pagrindo neturintis grėsmės jutimas.
Pagal Tarptautinę ligų klasifikaciją (patvirtinta 1992) skiriami fobiniai nerimo sutrikimai (gali svyruoti nuo lengvo nesaugumo jausmo iki siaubo), kurie apima agorafobiją (dėl baimės išėjus iš namų prarasti sąmonę, būti uždarose patalpose, važiuoti automobiliu, skristi lėktuvu bandoma tokių situacijų vengti; jei jų nepavyksta išvengti, fobija gali peraugti į panikos priepuolį), socialines fobijas (būdinga baimė atsidurti žmonių grupės dėmesio centre; esant šiems sutrikimams dažnai pasireiškia vengiantis žmonių elgesys, kartais net ryški socialinė izoliacija), specifines, arba izoliuotas, fobijas (kyla specifinėmis aplinkybėmis susidūrus su specifiniu dirgikliu). Kiti sutrikimai (būdinga, kad pasireiškiantis nerimas nėra sukeltas vienos aiškiai apibrėžtos išorinės aplinkybės) apima epizodinį paroksizminį nerimą, arba panikos sutrikimą (būdinga pasikartojantys stipraus nerimo – panikos – priepuoliai, trunkantys kelias minutes ir nesusiję su specifine situacija arba aplinkybėmis), generalizuotą nerimo sutrikimą (nuolat juntamas be aiškios priežasties atsirandantis nerimas, baiminamasi dėl artimųjų ligos arba juos ištiksiančios nelaimės), mišrų nerimą ir depresijos sutrikimą (būdingas nerimo, depresijos, somatinių, socialinių, vegetacinių simptomų derinys). Obsesinio kompulsinio sutrikimo pagrindinis požymis yra pasikartojančios mintys ir kompulsiniai (stereotipiškai kartojami, neturintys prasmės) veiksmai. Įkyrius vaizdinius ir mintis (dažniausiai nemalonaus turinio) pacientas suvokia kaip savas, bet jos tarsi nepaklūsta jo normoms ir prieštarauja jo valiai (stengiamasi joms atsispirti, bet dažniausiai nesėkmingai). Kompulsiniais veiksmais stengiamasi apsisaugoti nuo mažai objektyviai tikėtino įvykio, kuris gali pakenkti asmeniui ar kitiems žmonėms. Žmogus suvokia šių veiksmų beprasmiškumą ir bando jiems atsispirti (dažnai kartu pasireiškia vegetaciniai nerimo ir depresijos simptomai). Potrauminis streso sutrikimas pasireiškia kaip pavėluota arba užsitęsusi reakcija į labai pavojingą arba užsitęsusį įvykį ar situaciją. Šiam sutrikimui būdinga įkyrus ir besikartojantis stresogeninio įvykio išgyvenimas prisiminimuose arba sapnuose, emocinis sustingimas, atsiskyrimas nuo kitų žmonių, nejautrumas aplinkai ir traumą primenančių situacijų vengimas (padidėja vegetacinis nervų sistemos jaudrumas, baimingumas, nerimas ir depresija, neretai kyla suicidinių minčių). Dar skiriami adaptacijos sutrikimai. Jiems būdinga depresyvi nuotaika, nerimas, susirūpinimas, negebėjimas susitvarkyti, planuoti ateitį, atlikti kasdienius darbus, kartais pacientui atrodo, kad jis padarys ką nors dramatiško arba agresyvaus. Adaptacijos sutrikimą gali sukelti asmeniai išgyvenimai, socialinė aplinka ir asmens socialinės vertybės.
Visi nerimo sutrikimai gali būti gydomi medikamentais, bet norint išsiaiškinti gilumines nerimo priežastis, išsiugdyti gebėjimą įveikti įvairius patologinio nerimo pasireiškimo pavojus taikomas ir psichoterapinis gydymas.
L: S. Freudas Psichoanalizės įvadas Vilnius 1999; G. Daubaras Somatinių ligonių psichikos sutrikimai Vilnius 2001; A. Dembinskas Psichiatrija Vilnius 2003; L. Andrikienė, E. Laurinaitis, R. Milašiūnas Psichoanalitinė psichoterapija Vilnius 2004.