nėriniai

nėrinia, nerti tekstilės dirbiniai. Būna pinamieji, neriamieji, tinkliniai, siuvinėjamieji ir kitokie. Pinami balanėlėmis, neriami siuvimo ir specialia adata, šeivute, vąšeliu, siuvinėjami ant tinklelio, gaminami specialiomis mašinomis iš lininių, medvilninių, šilkinių ir cheminio pluošto siūlų (dažniausiai baltų), aukso ir sidabro gijų.

vengriški halasi nėriniai (Nėrinių muziejus Kiskunhalase)

Pinamieji nėriniai pinami balanėlėmis pagal išankstinį piešinį, pritvirtintą ant velenėlio. Aplink raštą žyminčius smeigtukus (vėliau jie ištraukiami) pinami siūlai. Iki 16 a. buvo pinama 2 balanėlėmis, vėliau jų daugėjo iki vidutiniškai 22 (dėl sudėtingo ornamento kartais gali būti apie 200). Neriamieji nėriniai kuriami siuvimo adata – iš įvairaus ilgio kilpinių dygsnių nuneriamas ažūrinis pagrindas, kuris pritvirtinamas ant popierinio pagrindo su nupieštu ornamentu, po to formuojamas raštas, neriamos ažūrinės ir užpildytos akutės. Tinklą primenantys tinkliniai nėriniai neriami specialia adata ir balanėle, iš apskritimų sudaryti kilpinėliai (frivolitai) – šeivute. Nėriniai gali būti siuvinėjami ir aplikuojami ant tiulio ar tinklinio audinio.

Nėriniais dekoruojami drabužiai, neriami aksesuarai (nuotakų vualiai, šaliai), jais puošiamos šventyklos.

Istorinė apžvalga

Nėriniai gaminti nuo seniausių laikų Artimuosiuose Rytuose (minimi Biblijoje) ir Kinijoje. Spėjama, buvo paplitę antikos laikotarpiu (aptikta akmeninių balanėlių, šeivučių). Ankstyviausi išlikę nėriniai (7 a., Italija) primena peltakius. Puošnūs nėriniai atsirado 15–16 a., pradėjus gausiai jais puošti moterų ir vyrų drabužius. 15 a. Italijoje iš peltakių susiformavo neriamųjų nėrinių rūšis retičela (it. reticella – tinklelis). 15 a. Burgundijos mokyklose ir vienuolynuose buvo mokoma nėrimo.

nėrinių juostelės fragmentas (apie 1690–99, Pietų Nyderlandai, Valstybinis muziejus Amsterdame)

Nėriniai klestėjo 17–18 a. Italijoje (Venecijos nėriniai), Prancūzijoje (blondai, Alençono nėriniai, Chantilly nėriniai, Valenciennes’o nėriniai), Flandrijoje (Brabanto nėriniai, Briuselio nėriniai, Mecheleno nėriniai). Iki 17 a. vidurio populiarūs buvo Flandrijos nėriniai, vėliau – Prancūzijos, Venecijos, kur baroko laikotarpiu susiklostė iškilaus reljefo vadinamasis Venecijos gipiūras. Savitos nėrinių rūšys klostėsi Ispanijoje, Anglijoje, Airijoje, Suomijoje, Slovėnijoje, Vengrijoje, Maltoje, Rusijoje, Turkijoje. 1809 J. Heathcotas (1783–1861) sukūrė nėrimo mašiną. Greta pramoninės gamybos išliko populiarūs rankomis nerti nėriniai.

nėrinių žabo (linas, 17 a. pabaiga, Metropolitano meno muziejus Niujorke)

nėrinių žabo (detalė; linas, 17 a. pabaiga, Metropolitano meno muziejus Niujorke)

19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje paplito vąšeliu nerti nėriniai. Pramoniniai ir unikalieji nėriniai atgimė 20 a. antroje pusėje išpopuliarėjus rankdarbiams, pradėjus nėriniais dekoruoti drabužius (6 dešimtmečio Chr. Dioro, C. Balenciagos, 1895–1972, modeliai). Nuo 7 dešimtmečio nėrinių tradicijomis garsėjančiose šalyse (Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Anglijoje) kūrėsi nėrinių klubai, vietinės ir tarptautinės nėrėjų draugijos: Anglijoje – Nėrinių draugija (1968), Nėrinių gildija (1976), Prancūzijoje – Tarptautinė pinamųjų ir neriamųjų nėrinių organizacija (1982) ir kita. Rengiamos nėrinių parodos, nėrėjų suvažiavimai, seminarai, kursai, leidžiama speciali periodika.

Vologdos nėriniai (20 a. 4 dešimtmetis, Liaudies meno muziejus Maskvoje)

Nėriniai Lietuvoje

pintų nėrinių kykas

Lietuvoje nėriniai išpopuliarėjo 16 a. moterų ir vyrų aprangoje įsivyravus puošniai vakarietiškai madai. Buvo naudojami brangūs įvežtiniai ir vietinių nėrėjų nėriniai, pagaminti dvaruose ir vienuolynuose. Nėriniai ir nėrėjos minimos 16–18 a. dvarų inventoriuose (Gelgaudiškio dvaro inventorius, 1665). 18 a. pabaigoje Gardine atidaryta trumpai veikusi nėrinių manufaktūra. Liaudies aprangoje buvo paplitę vąšeliu nertos kepuraitės, sijonų ir marškinių pakraščiai. 20 a. antroje pusėje nėriniai išpopuliarėjo rankdarbiuose.

nerta servetėlė (medvilnė, 2006, T. Valinčienė)

mezginiai

retičela; Venecijos gipiūras

L: S. M. Levey Lace. A History London 1983.

2972