Nèrta (Nerthus), senovės germanų deivė. Kultą išsamiai aprašė Tacitas veikale Germania (98). Jis teigė, kad Nertą aštuonios germanų gentys garbino kaip Motiną Žemę (Terra Mater), jos atvaizdą laikė šventykloje, esančioje šventoje giraitėje Baltijos jūros saloje (manoma, tai Zelandijos sala Danijoje), tikėjo, kad deivė mėgsta lankyti žmones ir pas juos viešėti. Nerta atvyksta karvių traukiamu apdengtu vežimu, prie kurio prisiliesti gali tik vienas žynys (taip jis pajuntąs deivės buvimą). Ten, kur deivė apsistoja, prasideda didelė šventė. Vyrai nekariauja, net ginklų į rankas neima, visur viešpatauja taika ir ramybė. Paviešėjusi deivė grįžta į savo šventyklą. Vergai slaptame šaltinyje nuplauna vežimą, jo apdangalą ir pačią deivę (tai atlikę iš karto nuskandinami ežere).
Dėl vardo panašumo tyrinėtojai Nertą sieja su senovės skandinavų dievu Njordu, teigia, kad senovės germanų panteone jie galėjo būti dievai brolis ir sesuo arba Nerta galėjusi būti herojinių giesmių rinkinyje Vyresnioji Eda minima neįvardyta Njordo sesuo, su kuria jis susilaukęs vaikų Frėjo ir Frėjos. Pagal prancūzų religijotyrininko G. ]\žūDumézilio rekonstruotą senovės indoeuropiečių socialinių funkcijų trinarę struktūrą, senovės germanų dievų panteoną sudaro Tivas – dievas teisėjas, karo dievas Donaras ir Nerta – taikos ir vaisingumo globėja.
2032