nevinis impùlsas, sujaudintos nervinės ląstelės išorinės membranos elektrinio potencialo (tiksliau – elektrinių potencialų abipus išorinės membranos skirtumo) staigus pakitimas; nervinės ląstelės veikimo potencialas. Nervinius impulsus generuoja nervinės ląstelės kūno, aksono ir kai kurių dendritų išorinė membrana. Ramybės būsenoje esančios membranos potencialas ląstelės vidaus atžvilgiu yra neigiamas (dėl nevienodo teigiamų ir neigiamų jonų pasiskirstymo). Jis dar vadinamas ramybės potencialu. Daugumos nervinių ląstelių ramybės potencialas yra apie 70 mV. Nervinę ląstelę jaudinant ramybės potencialas mažėja (vyksta depoliarizacija). Potencialui pasiekus slenkstinį dydį staiga sustiprėja savaiminis neigiamų jonų judėjimas į išorę, teigiamų – į ląstelės vidų ir potencialas pasidaro trumpam teigiamas, pasiekęs maksimumą vėl staiga mažėja – vyksta membranos repoliarizacija. Nervinės ląstelės išorinės membranos el. potencialų skirtumas kinta dėl jos laidumo natrio (Na), kalio (K), kai kuriose ląstelėse – ir kalcio (Ca) jonams pakitimo. Depoliarizacijos fazėje membranos laidumas Na+ ir Ca++ jonams labai padidėja – membranoje atsiveria Na+, kai kuriose ląstelėse Ca++ jonų kanalai, ir šie jonai ima plūsti iš tarpląstelinės terpės į ląstelės vidų. Repoliarizacijos fazės pradžioje Na+ ir Ca++ jonų kanalai užsidaro, o atsiveria K+ jonų kanalai; tai sukelia stiprią K+ jonų srovę iš nervinės ląstelės. Nervinio impulso amplitudė yra apie 100 mV, trukmė 0,1–10 ms. Amplitudė nepriklauso nuo dirginimo stiprumo, t. y. nervinis impulsas kyla pagal dėsnį viskas arba nieko (jei depoliarizacija pasiekia slenkstinį lygį, nervinis impulsas visada kyla). Nervinio impulso generacijos metu membrana praranda elektrinį dirglumą, todėl ląstelė yra nejautri kitiems dirginimams (toks laikinas nervinės ląstelės nejautrumas vadinamas refrakteriniu periodu).
Nervinis impulsas, atsiradęs nervinėje ląstelėje, sklinda aksonais į kitas ląsteles. Jei jis atsiranda nervinės ląstelės kūne, sklinda aksonu iki sinapsių – aksono sąlyčio su kitomis nervinėmis ląstelėmis ar jų ataugomis taškų; jei atsiranda dendrituose, sklinda į nervinės ląstelės kūną, o iš jo į aksoną. Nervinį impulsą galima sukelti jaudinant aksoną bet kurioje vietoje; tada jis sklinda aksono galo ir nervinės ląstelės kūno link. Atsiradęs nervinis impulsas skatina artimiausių dar nesujaudintų aksono membranos taškų depoliarizacija. Taip sukeliamas nervinis impulsas gretimuose taškuose. Kadangi tuo momentu jau sujaudinti aksono taškai yra nejaudrumo fazėje, tai jaudinimas sklinda tolyn nuo pirminio sujaudinto taško. Tokiu būdu nervinis impulsas sklinda aksonu kaip banga. Sklidimo greitis priklauso nuo aksono skersmens, jo membranos ir terpės (aksoplazmos) savybių. Kuo didesnis aksono skersmuo, tuo greičiau sklinda nervinis impulsas. Greičiausiai jis sklinda mielininėmis nervinėmis skaidulomis. Storiausiose mielininėse skaidulose nervinio impulso sklidimo greitis daugiau kaip 100 m/s. Natūraliomis sąlygomis, kai nervinis impulsas sklinda aksonu, dominuoja Na+ jonų srautas per membraną į nervinės ląstelės vidų. Impulsui pasiekus presinapsinę membraną atsiveria Ca++ jonų kanalai ir daug kartų padidėja laisvųjų Ca++ jonų koncentracija sinapsinėje galūnėje. Dėl to išsiskiria mediatorius, kuris sukelia postsinapsinį potencialą. Pastarasis yra postsinapsinės nervinės ląstelės aksono galūnėlės depoliarizacija. Kai ji pasiekia slenkstinį lygį, nervinis impulsas kyla jau postsinapsinėje nervinėje ląstelėje.
Nerviniais impulsais informacija perduodama iš periferinių receptorių į nervų sistemos centrus, nervų sistemos viduje iš vienos nervinės ląstelės į kitą, iš nervų sistemos vidinių struktūrų į organus (griaučių ir lygiuosius raumenis, vidaus sekrecijos ir egzokrinines liaukas).
Įvairioms ligoms pažeidus nervinę ląstelę ir jos ataugas nervinis impulsas nesusidaro (gali atsirasti nejautra, paralyžius). Kartais nervinio impulso sklidimą sustabdo ir panašių simptomų sukelia ligos (pvz., išsėtinė sklerozė), kuriomis sergant nervinėse skaidulose išnyksta mielinas. Kai nervinis impulsas nepereina per sinapsę, atsiranda nemažai ligų ar liguistų būsenų (pvz., parkinsonizmas). Nervinio impulso fiziologines savybes, pobūdį, sklidimo greitį 1928 ištyrė E. D. Adrianas (Didžioji Britanija).