nevų sistemà, žmogaus ir gyvūnų organizmo vidaus ir išorės dirgiklių pojūčių, jų analizavimo, suvokimo ir atsako reakcijų valdymo bei koordinavimo sistema. Reguliuoja emocijas, elgesį, paskatas, taip pat aukštąją nervinę veiklą – kalbą, atmintį, mąstymą, intelektą. Kartu su endokrinine sistema nervų sistema reguliuoja visas organizmo funkcijas, koordinuoja kitų sistemų ir organų veiklą, padeda organizmui prisitaikyti prie aplinkos. Nervų sistemos struktūrinis ir funkcinis vienetas – nervinė ląstelė.
Žmogaus ir aukštesniųjų stuburinių gyvūnų nervų sistema skirstoma į centrinę ir periferinę. Centrinę nervų sistemą sudaro galvos smegenys ir nugaros smegenys. Periferinę nervų sistemą sudaro iš centrinės nervų sistemos išėję (arba į ją įėję) nervai, taip patnerviniai rezginiai ir mazgai. Periferinė nervų sistema perduoda sensorinius (jutimų) nervinius impulsus iš periferijos į centrinę nervų sistemą, o motorinius (judėjimo) – iš smegenų centrų į raumenis, organus, liaukas. Tačiau periferinė nervų sistema neatpažįsta dirgiklių – šią sudėtingą funkciją atlieka centrinė nervų sistema, kuri juntamaisiais nervais gauna impulsus, juos atpažįsta, atrenka ir motoriniais neuronais siunčia į raumenis ir organus impulsus, sukeliančius atitinkamą reakciją.
Funkciniu požiūriu nervų sistema skirstoma į somatinę (valios) ir vegetacinę (autonominę, jos sąmoningai valdyti negalime). Somatinė nervų sistema reguliuoja griaučių ruožuotuojų raumenų darbą – valingus (sąmoningus) ir automatinius (nesąmoningus) judesius: pvz., panorėję galime atsistoti arba atsisėsti (sąmoningas judesys), taip pat staigiai atitraukiame ranką palietę įkaitusį daiktą (tai įvyksta automatiškai, anksčiau nei suvokiame, kas įvyko). Vegetacinė nervų sistema reguliuoja vidaus organų, neruožuotųjų raumenų darbą, kraujagyslių, liaukų funkcijas. Jos sąmoningai valdyti negalime: pvz., panorėję negalime greitinti arba lėtinti širdies ar skrandžio veiklos. Vegetacinės nervų sistemos veikla priklauso nuo vidaus ar išorės dirgiklių: pvz., sumažėjus kraujuje deguonies, dažnėja ir gilėja kvėpavimas, tankiau plaka širdis, dėl karščio išsiplečia kraujagyslės, gausiau prakaituojama; dėl šviesos blyksnio susitraukia rainelė, vyzdys siaurėja. Vegetacinė nervų sistema taip pat turi centrinę ir periferinę dalis: aukštesnieji centrai yra pogumburyje, smegenėlėse, limbinėje sistemoje, žemesnieji – tam tikruose smegenų kamieno ir nugaros smegenų šoninių ragų branduoliuose. Svarbiausi vegetacinės nervų sistemos centrai yra pogumburyje, kuris reguliuoja ir koordinuoja įvairias organizmo vegetacines reakcijas. Pogumburyje yra endokrininės sistemos dalis, termoreguliacijos, alkio, sotumo, troškulio ir kiti centrai. Vegetacinės nervų sistemos periferinė dalis – tai vegetaciniai mazgai, rezginiai (pavyzdžiui, pilvo ir dubens ertmės organų rezginiai) ir nervai. Vegetacinė nervų sistema skirstoma į simpatinę ir parasimpatinę – jų poveikis dažniausia priešingas, tačiau tik darniai veikdamos jos užtikrina visavertį organizmo darbą. Simpatinė nervų sistema aktyvina organizmą, parengia kovai, stresui, pavyzdžiui, spartina širdies susitraukimų dažnį, didina kraujospūdį, plečia bronchus, didina gliukozės koncentraciją kraujuje, bet slopina ramybės būsenos funkcijas, pvz., virškinimo sistemos darbą. Parasimpatinė nervų sistema vyrauja ramybės būsenoje, ji aktyvina energijos ir maisto medžiagų kaupimą: skatina virškinimą, lėtina širdies veiklą.
Vienaląsčiai organizmai nervų sistemos neturi. Jaudinimas juose plinta citoplazma. Labiausiai diferencijuotų vienaląsčių organizmų – infuzorijų – citoplazmoje yra fibrilinių struktūrų, kuriomis jaudinimas plinta daug greičiau, negu likusia citoplazmos dalimi. Primityvios sandaros daugialąsčiai organizmai (pvz., hidros) turi tinklinę (difuzinę) nervų sistemą. Ji susideda iš pavienių nervinių ląstelių, susijungusių ataugomis. Tinklinėje nervų sistemoje jaudinimas iš bet kurios kūno vietos plinta į visas puses, todėl tokie gyvūnai į dirginimą reaguoja sutraukdami visą kūną. Prie šio tipo priskiriama medūzų ir dygiaodžių spindulinė nervų sistema. Bestuburiai gyvūnai, pradedant plokščiosiomis kirmėlėmis, turi mazginę nervų sistemą. Jai būdingi nervinių ląstelių telkiniai – mazgai (ganglijai). Kiekviename kūno segmente yra po 2 mazgus. Iš mazgų išeinančios nervinės skaidulos jungia juos į dvi mazgų grandines, einančias išilgai kūno. Mazgai čia tampa savotiškais nervų sistemos centrais, priimančiais ir perduodančiais dirginimus vieno segmento ribose. Sąveikauja ir skirtingų segmentų mazgų poros, todėl kirmėlių kūno veikla yra koordinuota. Ilgainiui priekinių kūno segmentų mazgai susiliejo ir virto sudėtingomis moliuskų, vėžiagyvių, vabzdžių ir kitų aukštesniųjų bestuburių galvos smegenimis.
Stuburiniai gyvūnai turi vamzdinę nervų sistemą. Primityviausia ir mažiausiai diferencijuota tokio tipo nervų sistema yra iešmučio nervinis vamzdis, nutįsęs išilgai kūno virš chordos. Iš vamzdžio į segmentus eina porinės pilvo ir nugaros nervinės šaknelės. Iešmučio trijų dalių (priekinės, pailgosios ir rombinės) galvos smegenys vėliau tapo aukštesniųjų stuburinių gyvūnų penkių dalių galvos smegenimis. Taip formavosi vadinamoji autonominė, arba vegetacinė, nervų sistema. Aukštesniųjų stuburinių gyvūnų nervų sistemą sudaro: centrinė (galvos ir stuburo smegenys), periferinė somatinė (galvos ir stuburo smegenų nervai) ir autonominė (simpatinė ir parasimpatinė) nervų sistema.
Nervų sistemos struktūrą tiria neurohistologija, neuroanatomija ir neuromorfologija, funkcijas – neurofiziologija ir elektrofiziologija, ligas ir pažeidimus – neuropatologija ir neurochirurgija, aukštesniųjų psichinių funkcijų sutrikimus po smegenų pažeidimų – neuropsichologija. Dažnai visos šios tyrimo šakos jungiamos į neurologiją. Nervų sistemos ligas, traumas ir pažeidimus tiria klinikinė neurologija.
1868
675