nevų sistèmos labilùmas, nervinių procesų, nervinių ir kitokių struktūrų (centrų, ląstelių, raumenų) aktyvumo paslankumas – kaitos greitis. Dažniausiai matuojamas laiku, per kurį nervinis procesas ar kitoks veiksmas vėl atsistato (pvz., laikas, per kurį nervinė ląstelė vėl gali sukelti naują nervinį impulsą, raumuo susitraukti dėl elektrinio dirginimo, žmogus pagal komandą ištiesti ar sulenkti ranką). Kuo trukmė trumpesnė, tuo organo ar proceso nervų sistemos labilumas didesnis. Jutimo organų ir funkcijų nervų sistemos labilumas matuojamas ritmiškai pateikiamų dirgiklių susiliejimo kritiniu dažniu, kai pavieniai stimulai (pvz., šviesos blyksniai) virsta nenutrūkstamu dirginimu (pvz., pastovia šviesa). Regos sistemai pakanka 8–12 blyksnių per sekundę, kad jie susilietų į nenutrūkstamą šviesą (šiuo efektu grįstas kinas – projektoriuje slenka 24 kadrai per sekundę). Kartais vietoj nervų sistemos labilumo sąvokos vartojamos rigidiškumo (nepaslankumo), neurodinamiškumo ar psichodinamiškumo, psichologinio refrakteriškumo (nervinių ir psichikos procesų paslankumas) sąvokos. Didžiausias nervų sistemos labilumas būdingas aksonams (500–1000 nervinių impulsų per sekundę), per sinapses perdavimo dažnis siekia 100–150 impulsų per sekundę), žmogaus psichomotorinių reakcijų į išorinius stimulus – 1–10 per sekundę (viskas priklauso nuo stimulų sudėtingumo). Nervų sistemos labilumo sąvoka plačiai vartota rusų fiziologų (ypač I. Pavlovo, N. Vvedenskio ir A. Uchtomskio). Pvz., I. Pavlovo aukštosios nervinės veiklos tipologijoje (nervų sistemos tipas) svarbi savybė buvo pagrindinių nervinių procesų – jaudinimo ir slopinimo – nervų sistemos labilumas (paslankumas). N. Vvedenskis tyrė nervinių struktūrų (nervų, nervinių centrų, nervo ir raumens jungčių) nervų sistemos labilumą.
1868