nevų sistèmos tpas, I. Pavlovo (SSRS) ir jo sekėjų sukurta ir plėtota aukštosios nervinės veiklos grupinių (tipologinių) skirtumų klasifikacija. Nervų sistemos tipo klasifikacija pagrįsta pagrindinių nervinių procesų – jaudinimo ir slopinimo – savybių (stiprumo, paslankumo ir pusiausvirumo) deriniais.
Buvo išskirti 4 žmogaus ir gyvūnų bendrieji nervų sistemos tipai, kurie dažnai tapatinami su 4 klasikiniais temperamento tipais: 1) stiprus, pusiausviras, paslankus (sangvinikas: aktyvus, energingas, gerai prisitaikantis, pvz., W. A. Mozartas, Napoleonas I); 2) stiprus, pusiausviras, nepaslankus (flegmatikas: lėtas, darbingas, atsparus, pvz., M. Kutuzovas, I. Newtonas); 3) stiprus, nepusiausviras, paslankus (cholerikas: energingas, aktyvus, sunkiai valdantis emocijas, pvz., M. Robespierre’as, A. Suvorovas); 4) silpnas (melancholikas: pasyvus, greitai pavargstantis, sunkiai prisitaikantis, jautrus, pvz., P. Čaikovskis, N. Gogolis). I. Pavlovo pasekėjai (B. Teplovas, V. Nebylicynas; SSRS) dar išskyrė 20 atskirųjų nervų sistemos tipų. Jie išsamiau diferencijavo nervinių procesų paslankumą (išskyrė net tris jo atmainas), todėl galimų derinių skaičius padidėjo. Žmogaus aukštoji nervinė veikla papildomai klasifikuojama pagal pirmosios (vaizdinės) ir antrosios (žodinės) signalinių sistemų vyravimą: 1) mąstantis nervų sistemos tipas (vyrauja antroji signalinė sistema), 2) meninis nervų sistemos tipas (vyrauja pirmoji signalinė sistema), 3) mišrus nervų sistemos tipas (abiejų signalinių sistemų pusiausvyra).
Anglų psichologas H. J. Eysenckas pabandė nervų sistemos tipus susieti su jo išskirtais asmenybės tipais (ekstraversijos ir introversijos, neurotizmo ir psichotizmo). I. Pavlovo sukurta tipologija (kaip ir daugelis kitų) 20 a. pradžioje apibūdinama tik kaip psichologijos raidos etapas, kaip vienas mėginimų suklasifikuoti žmones pagal tam tikrus savybių derinius. Kuriamos individualių ir grupinių skirtumų (tipų, strategijų, stilių) naujos teorijos, gristos jas patvirtinančiais empiriniais tyrimais.
1868
-nervinis tipas