nesikišmo prncipas, vienas pagrindinių visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų, garantuojančių valstybės suverenitetą. Svarbiausi tarptautiniai dokumentai, reglamentuojantys nesikišimo principą, yra Jungtinių Tautų Chartija (1945, Lietuvoje įsigaliojo 1991), Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos deklaracijos – Dėl kišimosi į kitos valstybės vidaus reikalus neleistinumo, jų suvereniteto ir nepriklausomybės apsaugojimo (1965), Dėl tarptautinės teisės principų (1970) ir Dėl intervencijos ir kišimosi į valstybės vidaus reikalus neleistinumo (1981), taip pat Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Helsinkio baigiamasis aktas (1975). Šiuose dokumentuose pažymima, kad neatsižvelgiant į valstybių savitarpio santykius, draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai, individualiai ar kolektyviai kištis į vidaus arba užsienio reikalus, priklausančius kitos valstybės vidaus kompetencijai. Tik iškilus grėsmei taikai, pažeidus taiką ir įvykdžius agresijos aktus Jungtinių Tautų Saugumo Taryba gali imtis įspėjamųjų ir prievartinių veiksmų prieš valstybę agresorę, remdamasi tarptautine teise naudoti Jungtinių Tautų narių ginkluotąsias pajėgas ir pagalbą. Pagal 1970 deklaraciją draudžiama karinė intervencija ir kitoks kišimasis arba grasinimas įsikišti, kai šie veiksmai nukreipti prieš valstybės teisės subjektus arba prieš jos politinius, ekonominius ir kultūrinius pagrindus, taikyti ekonomines, politines ir kitas priemones, kuriomis siekiama panaudoti savo interesams kitos valstybės suverenumui būdingų teisių įgyvendinimą ir taip garantuoti bet kokius pranašumus, teikti tiesioginę ir netiesioginę pagalbą teroristinei ar kitai veiklai, kuria siekiama smurtu nuversti kitos valstybės režimą, kištis į vidaus kovą kitoje valstybėje. Nesikišimo principas leidžia valstybei laisvai nustatyti savo politinę struktūrą, įgyvendinti suverenitetą savo teritorijoje be jokių įsipareigojimų tarptautinei bendrijai ar kitoms valstybėms, savo nuožiūra sudaryti sutartis su kitomis valstybėmis, priimti reikalingus įstatymus, laisvai nustatyti, kas yra jos piliečiai, kokios jų teisės ir kita. Kiekviena valstybė turi neatimamą teisę pasirinkti nacionalinį gyvenimo būdą, politinę, ekonominę, socialinę ir kultūrinę sistemą be kitų valstybių įsikišimo. Įsikišimu nelaikoma tarptautiniais susitarimais nustatyta kontrolė, patikrinimas, inspekcija nusiginklavimo, cheminių ginklų ir branduolinių bandymų draudimo laikymosi kontrolės klausimais. Pavyzdžiui, Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutartyje (1996) nustatytos kontrolės ribos, bet pabrėžiama pagarba kitos valstybės narės suverenitetui ir kuo mažesnis intervencijos pobūdis.
Nesikišimo principui atsirasti įtakos turėjo Prancūzijos revoliucija (1789). Prancūzijos konstitucijoje (1793) buvo pabrėžiama, kad prancūzų tauta nesikiš į kitų valstybių valdymą ir nepakęs, jei bus kišamasi į jos reikalus.