netiesióginė terãpija, nedirektyvióji terãpija, psichoterapijos kryptis, kuri remiasi paties konsultuojamojo vidinėmis galiomis, jo savaimine verte. Netiesioginė terapija grindžiamahumanistinės psichologijos koncepcijomis. Kiekvienas žmogus vertinamas kaip unikalus, reikšmingas, vertas pagarbos, turintis teisę pats spręsti savo gyvenimo klausimus. Psichoterapeutas laiko konsultuojamąjį sau lygiu, stengiasi suprasti jo jausmus, problemas, atjausti jį ir sužadinti potencines galias, skatina konsultuojamąjį dalytis savo patirtimi ir jausmais, sukuria tinkamą aplinką atsiskleisti asmenybei, išlikdamas neutralus konsultuojamojo emocijų ir minčių atžvilgiu, susilaikydamas nuo savo nuomonės reiškimo. Toks netiesioginis metodas padeda konsultuojamajam įžvelgti psichoterapeuto reflektuojamas savo paties mintis ir jausmus, objektyviau juos įvertinti. Tai leidžia jam pačiam surasti savo problemų sprendimus.
Netiesioginę terapiją 20 amžiaus 5 dešimtmetyje sukūrė ir 6 dešimtmetyje išplėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas C. R. Rogersas. Jis teigė, kad terapinei sėkmei būtinos 6 sąlygos: psichoterapeuto ir konsultuojamojo stiprus psichologinis ryšys, konsultuojamojo disharmonija, arba pažeidžiamumas (konsultuojamojo patirčių ir jų įsisąmoninimo neatitikimas, pavyzdžiui, kai konsultuojamasis nesuvokia savo pykčio arba jo kilmės), psichoterapeuto vidinė harmonija, arba atvirumas (tai yra jis yra harmoningas, nes nėra jo realių patirčių ir jų įsisąmoninimo neatitikimo), psichoterapeuto teigiamas nusiteikimas (besąlygiškai priima konsultuojamąjį tokį, koks jis yra, be išankstinės nuomonės ir vertinimo), psichoterapeuto empatiškumas, supratingumas (supranta konsultuojamojo vidinį pasaulį), konsultuojamojo suvokimas (įsisąmonina psichoterapeuto teigiamą nusiteikimą ir empatiją). Netiesioginę terapiją sudaro individualaus ir grupinio darbo įvairūs metodai. Netiesioginė terapija kritikuojama dėl struktūros, pernelyg didelės sėkmės priklausomybės nuo psichoterapeuto, bet yra efektyvi ir plačiai taikoma.