neuroglijà (neur… + gr. glia – klijai), nervinio audinio sudėtinė dalis, sudaryta iš ląstelių – gliocitų. Užpildo tarpus tarp nervinių ląstelių, supa jų kūnus ir ataugas, jungia nervinį audinį į visumą, atskiria nuo kitų audinių. Gliocitai sudaryti iš įvairaus dydžio ir formos kūno bei įvairaus ilgio ir šakotumo ataugų. Žmogaus gliocitų yra apie 10 kartų daugiau nei nervinių ląstelių, jie gali dalytis. Skiriama centrinė ir periferinė neuroglija. Centrinė neuroglija yra centrinėje nervų sistemoje, skirstoma į makrogliją ir mikrogliją. Makrogliją sudaro ependimocitai, astrocitai ir oligodendrocitai. Ependimocitai iškloja nugaros smegenų centrinį kanalą, galvos smegenų skilvelius ir jų kraujagyslinius rezginius, dalyvauja smegenų skysčio apykaitoje. Astrocitai (protoplazminiai ir skaiduliniai) paremia nervinį audinį, savo ataugomis formuoja pasienines membranas, atskiriančias neuronus nuo kraujagyslių ir gretimų audinių. Oligodendrocitai formuoja mielininius dangalus apie neuronų ataugas. Mikroglijos ląstelės geba fagocituoti. Centrinei neuroglijai t. p. priklauso akies tinklainės spinduliniai gliocitai, hipofizės pituicitai ir kiti. Periferinė neuroglija yra periferinėje nervų sistemoje, sudaryta iš neurolemocitų (Schwanno ląstelių) ir mazgų gliocitų (satelitinių ląstelių). Neurolemocitai dengia neuronų ataugas ir dalyvauja formuojant mielinines ir nemielinines nervines skaidulas. Mazgų gliocitai supa nervinių mazgų neuronų kūnus. Neuroglija atlieka atraminę, pasieninę, trofinę, sekrecinę, apsauginę funkcijas. Centrinė neuroglija (išskyrus mikrogliją, kuri yra kilusi iš mezenchimos) formuojasi gemale per neuruliaciją iš nervinio vamzdžio spongioblastų, periferinė neuroglija – iš nervinės skiauterės ląstelių.
2064