neurohumoralinė reguliacija

neurohumorãlinė reguliãcija (neur… + lot. humor – skystis), bendra nervų sistemos ir biologiškai aktyvių medžiagų (hormonų, kai kurių medžiagų apykaitos produktų), esančių kraujuje, limfoje ir audinių skystyje, veikla, lemianti organizmo fiziologinių procesų darną ir koordinuotumą. Palaiko homeostazę (organizmo vidaus terpės pastovumą), organų ir jų sistemų aktyvumą; padeda organizmui prisitaikyti prie aplinkos. Per evoliuciją humoralinė reguliacija atsirado anksčiau negu nervinė reguliacija. Pastaroji tobulėjo, darėsi vis savarankiškesnė; ji yra greitesnė ir tikslesnė už humoralinę reguliaciją. Abi šios reguliacijos sistemos jungėsi į vientisą neurohumoralinę reguliaciją. Darnią veiklą ir sąveiką reguliuoja pailgųjų smegenų, hipotalamo ir limbinės sistemos centrai. Šiose nervų sistemos dalyse yra chemoreceptorių, jautrių biologiškai aktyvioms medžiagoms. Nervų sistema veikia medžiagų apykaitą ir vidaus sekrecijos liaukų veiklą, o grįžtamaisiais ryšiais gauna informaciją apie reguliuojamų organų funkcijų būklę. Pvz., streso sukeltas jaudinimas, atsiradęs smegenų žievėje, perduodamas į hipotalamą (čia yra aukščiausieji neurohumoralinės reguliacijos centrai). Jame pasigaminęs noradrenalinas, veikdamas adrenerginius nervinius tinklinio darinio elementus, padeda atsirasti jaudinimui simpatinėje nervų sistemoje. Simpatiniais nervais sklindantys impulsai spartina adrenalino gamybą antinksčių šerdinėje dalyje. Adrenalinas, patekęs į kraują, o su juo – į hipotalamą, sukelia jaudinimą. Tai lemia kartikotropiną atpalaiduojančiojo faktoriaus išsiskyrimą. Dėl to hipofizėje sintetinasi adrenokortikotropinis hormonas. Žalingi veiksniai, veikdami nervų sistemos įvairias dalis, gali sukelti tą patį patologinį procesą. Pvz., kvėpavimas gali būti sutrikęs dėl smegenų žievės funkcijos sutrikimo. Galvos smegenyse vyksta impulsų iš eksteroreceptorių ir interoreceptorių analizė ir sintezė, veikiami jaudinimo ir slopinimo procesai, o pastarieji veikia vidaus organų funkcijas.