neurològija (neur…+ gr. logos – žodis, sąvoka, mokslas), medicinos šaka, tirianti nervų sistemos struktūrą ir funkcijas, ligų priežastis, atsiradimo ir vystymosi mechanizmą, diagnostiką, gydymą ir profilaktiką. Susijusi su neurofiziologija, neurochirurgija, psichiatrija, psichologija ir kitomis medicinos šakomis.
Žinių apie nervų ligas randama nuo 4000 pr. Kr. šumerų šaltiniuose, senovės Egipto ir Graikijos raštuose (aprašytas nuomaris, paralyžius). Edwino Smitho rastame 1700 pr. Kr. datuojamame papiruse aprašyta nervų sistema. 500 pr. Kr. Alkmajonas iš Krotono nustatė jutiminių ir regos nervų egzistavimą, 460–376 Hipokratas paskelbė, kad epilepsija yra smegenų veiklos sutrikimas, o smegenys reguliuoja jausmus ir intelektą. 280 pr. Kr. Erasistratas nustatė, kad smegenys nėra vientisos, bet susideda iš dalių. 177 Galenas aprašė smegenų veiklą, 900 Razi (865–925, Persija) aprašė 7 galvinius ir 31 nugarinį nervą.
1316 Mondino de Luzzi (1275–1326, Italija) parašė pirmąjį anatomijos vadovėlį Anathomia. J. Peyligkas (1474–1522, Vokietija) knygoje Compendium philosophiae naturalis 1499 aprašė ir medžio raižiniais iliustravo galvos ir nugaros smegenų minkštąjį ir kietąjį dangalus, smegenų skilvelius. 1504 Leonardo da Vinci sukūrė smegenų skilvelių vaškinį modelį. A. Vesalius knygoje Apie žmogaus kūno sandarą (De corporis humani fabrica libri septem) 1543 smulkiai iliustravo smegenų skilvelius, galvinius nervus, kankorėžinę liauką, smegenų dangalus, akies struktūrą, galvos ir nugaros smegenų kraujotaką, periferinius nervus, 1500 aprašė hidrocefaliją. 1549 J. Pratensis (1486–1558, Nyderlandai) išleido knygą Apie smegenų ligas (De cerebri morbis). 1564 G. C. Aranzi (1530–89, Italija) pasiūlė hipokampo terminą, 1649 R. Descartes’as (Prancūzija) knygoje Apie žmogų (De homine) aprašė kankorėžinę liauką. Jis manė, kad tai yra kūno ir proto centras ir kiekvieno gyvūno gyvybinė veikla yra reakcija į tam tikrus išorės dirgiklius, kurie veikia nervinį tinklą. T. Willisas (1621–75, Anglija) 1661 aprašė meningitą, 1664 parašė knygą Smegenų anatomija (Anatomy of the brain), 1676 – knygą Smegenų patologija (Cerebri anatome), kuriose ne tik išsamiai aprašė galvos smegenų struktūrą, kraujagysles, bet ir ligas bei funkcijas: refleksus, epilepsiją, apalpimą (apopleksiją), paralyžių. Jis pirmasis 1681 pavartojo neurologijos terminą. 1684 T. Sydenhamas (Anglija) aprašė jaunatvinę chorėją. L. Galvani (Italija) įrodė, kad nervo elektrinė stimuliacija sukelia raumens susitraukimą.
C. Bellas (1774–1842, Didžioji Britanija) ir F. Magendie (1783–1855, Prancūzija) paskelbė, kad nugaros smegenų priekiniai ragai valdo motoriką, užpakaliniai – jutimus. Nervų ligos pradėtos išsamiai tirti atsiradus pirmiesiems patologinės anatomijos specialistams, t. p. kokybiškoms spalvotoms iliustracijoms: 1799 M. Bailie (1761–1823, Škotija) ir 1829 J. Cruveilhier (1791–1874, Prancūzija) iliustravo pažeidimus ištikus insultui (galvos smegenų infarktui). J. Parkinsonas (Didžioji Britanija) aprašė ligą, vėliau pavadintą jo vardu – parkinsonizmą. Išradus mikroskopą A. van Leeuwenhoekas (Nyderlandai) aprašė nervų skaidulas, J. E. Purkyně (Čekija) 1837 pirmasis aprašė neurono struktūrą, C. Golgi (Italija) ir S. Ramónas y Cajalis (1852–1934, Ispanija) – nervų jungimosi struktūras (sinapses). P. Broca (Prancūzija) nustatė galvos smegenų žievės įvairių sričių funkcijas. I. Pavlovas (Rusija) 1903 bandymais su šunimis įrodė, kad sąlyginiai refleksai priklauso nuo aukštosios smegenų veiklos, S. Korsakovas (Rusija) 1887 aprašė alkoholinę psichozę. 19 a. išradus naujų diagnostikos instrumentų (oftalmoskopą, sausgyslių plaktuką, akustinį rezonatorių), ištobulinus juosmeninės punkcijos metodiką neurologijos raida labai paspartėjo.
20 a. aprašyta senatvinė silpnaprotystė (1906, A. Alzheimeris, Vokietija), pasiūlytas parasimpatinės nervų sistemos terminas (1905, J. N. Langley, Didžioji Britanija), intelekto testas (1905, A. Binet ir T. Simonas, abu Prancūzija), sukurtas stereotaksinis instrumentas (1908, V. Horsley ir R. Clarke’as, abu Didžioji Britanija), atrastas noradrenalinas (1911, G. Bargeris ir H. Dale’as, abu Didžioji Britanija).
medicininis tyrimas šiuolaikinėje Neurologinių tyrimų laboratorijoje (20 a. pabaiga)
Išskirtas acetilcholinas (1914 H. Dale’as), gamaaminosviesto rūgštis (1950, E. Robertsas ir J. Awapara, abu Jungtinės Amerikos Valstijos), endorfinai ir enkefalinai (J. Hughesas ir H. Kosterlitzas, abu Didžioji Britanija), sukurta encefalografija (1929 H. Bergeris, Vokietija), vėliau imta taikyti smegenų echoskopija (1956, L. Leksellis, Švedija), angiografija, kompiuterinė tomografija (1972, G. Hounsfieldas, Didžioji Britanija), magnetinis rezonansas (1978, P. Lauterburas, Jungtinės Amerikos Valstijos, ir P. Mansfieldas, Didžioji Britanija), nustatyta daugelis smegenų molekulinių funkcijų ir neurotransmiterių. Nustatytas hemiplegijos ir smegenų infarkto, paraplegijos ir traumos ryšys.
Neurologija Lietuvoje
Pirmoji Nervų ligų katedra ir klinika buvo įkurta 1922 Vilniaus universitete. Iki 1933 jai vadovavo S. K. Władyczko. Šv. Jokūbo ligoninėje veikė 2 šios katedros skyriai, ambulatorija, Histologijos laboratorija. 1929 prie Nervų ligų katedros buvo prijungta Psichikos ligų katedra. 1933–37 Nervų ir psichikos ligų katedrai vadovavo M. Rose. Jis tyrė galvos smegenų morfologiją. M. Rose pastangomis iš Varšuvos į Vilniaus kliniką buvo perkeltas Smegenų tyrimo institutas. 1937–43 katedrai ir klinikai vadovavo W. Godłowskis. 1924 Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 Lietuvos universitetas) buvo įkurta Nervų ir psichikos ligų katedra (1965–85 Neurologijos ir psichiatrijos katedra, 1985–1991 Nervų, psichikos ligų ir neurochirurgijos katedra). 1924–39 jai vadovavo J. Blažys, 1939–42 – V. Vaičiūnas, 1945–53 – L. Gutmanas, 1953–88 – J. Šurkus, 1989–91 E. Jaržemskas. 1991 Kauno medicinos universitete įkurta Neurologijos klinika, vadovai: V. Pauza (1991–96), N. Vaičienė-Magistris (1996–2006), D. Rastenytė (nuo 2006). 1957 Kauno medicinos institute įsteigta pirmoji EEG laboratorija, kuri įvairiais pavadinimais veikė iki 2005. 1960 buvo įkurta Lietuvos neurologų ir psichiatrų mokslinė draugija (vienas iniciatorių ir ilgametis vadovas J. Šurkus), 1997 Vilniaus universiteto Neurologijos klinika (dabar – Neurologijos centras) pradėjo leisti pirmąjį Lietuvoje specializuotą neurologinės tematikos mokslo žurnalą Neurologijos seminarai (vyriausiasis redaktorius V. Budrys). Neurologijos centras priklauso Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikai, kurios vadovas – V. Budrys (1997–2001). Neurologijos skyriai veikia daugelyje Lietuvos miestų ligoninių. Ligoniai gydomi dėl smegenų kraujotakos sutrikimų, periferinės nervų sistemos ligų, išsėtinės sklerozės, nervų sistemos infekcijos, traumų, epilepsijos, degeneracinių ligų, perinatalinės nervų sistemos pažeidimų, neuroinfekcijų ir kitų ligų. Tiriama galvos smegenų kraujotakos sutrikimai, galvos smegenų infarkto paplitimas Lietuvoje, jo dinamika, paveldėjimo, lėtinių intoksikacijų ir kitų kenksmingų veiksnių įtaka. Nagrinėjamos periferinės nervų sistemos ligos, demielinizuojančių ir neurodegeneracinių ligų epidemiologija, diagnostika, gydymas, diegiamos paciento būklės vertinimo skalės, sergančiųjų epilepsija atminties ir kitų kognityvinių funkcijų sutrikimai. Taikomi nauji ultragarsiniai kraujagyslių tyrimo metodai, intraveninė trombolizė ūminiam išeminiam insultui; botulizmo toksino injekcijos lokalioms distonijoms gydyti. Ligoniai gydomi taikant modernias gydymo schemas, vaistus.
Svarbiausi veikalai. Autorių kolektyvo – Nervų ir psichikos ligos (1972 32001), Nervų ligos (1979 31998), Urgentinė neurologija (2011), Neurologinių vaistų sąveikos pagrindai (2017), Migrenos diagnostika ir gydymas (2020). P. Visocko – Galvos smegenų insultai (1975), Išsėtinė sklerozė (1976), Išsėtinės sklerozės klinika ir gydymas (1981), I. Avižonienės Cerebralinis arachnoiditas (1977), R. Parnarauskienės Trauminė asteninė būklė (1981), A. Jocevičienės Autonominės nervų sistemos ligos (2005). Vadovėliai Klinikinė neurologija (V. Budrys ir kiti, 2005), Neurologijos vadovas gydytojui praktikui (V. Budrys ir kiti).