neuropsichològija (neur… + psichologija), psichologijos šaka, tirianti aukštesniąsias psichikos funkcijas (suvokimą, atmintį, dėmesį, kalbą, mąstymą, intelektą, emocijas, asmenybės savybes, tarpasmeninius santykius ir elgesį), jų nervinius mechanizmus ir lokalizaciją smegenyse, esant galvos smegenų židininiams pažeidimams. Bendroji neuropsichologija tiria pačius bendriausius psichikos funkcijų nervinės organizacijos dėsningumus: funkcinę smegenų asimetriją, psichikos ir smegenų ryšius, suvokimo, atminties, tikslingų veiksmų ir kalbos (šnekos) sutrikimus po galvos smegenų židininių pažeidimų (agnoziją ir disgnoziją, amneziją, apraksiją ir dispraksiją, afaziją ir disfaziją). Dar plėtojami mąstymo, dėmesio, emocijų, asmenybės ir tarpasmeninių santykių, mokymosi nervinių mechanizmų tyrimai. 21 a. sparčiai plėtojama taikomoji neuropsichologija: vaikų, gerontologinė, klinikinė, socialinė, mokyklos, teisminė ir kita. Plėtojamos asmens neuropsichologinio įvertinimo ir neuropsichologinės reabilitacijos sritys: sukurti testų rinkiniai, skirti įvairioms psichinėms funkcijoms visapusiškai įvertinti, kognityviųjų, emocinių funkcijų, veiksmų atkūrimo po smegenų pažeidimo metodai, neurologinių ligų (pvz., Alzheimerio ligos) padarinių pašalinimo programos. Neuropsichologijos žinių pagrindiniai šaltiniai yra neurologinėje klinikoje registruojami duomenys (smegenų pažeidimų padariniai), modeliniai gyvūnų elgsenos tyrimai po smegenų pažeidimų, žmogaus ir gyvūnų smegenų elektrinio aktyvumo registracija (pavienių neuronų, nervų, struktūrų suminio aktyvumo – sukeltinių ar su įvykiais susijusių potencialų, elektroencefalografija), smegenų elektrinio dirginimo sukelti elgesio ir psichikos reiškiniai, smegenų neurochemija.
Skiriami neuropsichologijos raidos 6 pagrindiniai etapai. Bendrųjų samprotavimų apie smegenų svarbą psichikai etapui priskiriamos Egipto, senovės Graikijos ir senovės Romos gydytojų žinios apie smegenų pažeidimo padarinius, gydymo tikslais taikytos kaukolės trepanacijos, t. p. paplitusios ir senovės inkų kultūroje. Vadinamasis smegenų skilvelių laikotarpis truko nuo antikos iki Renesanso epochos (konkrečios psichikos funkcijos buvo siejamos su smegenų 4 skilveliais – išliko Leonardo da Vinci piešinys, vaizduojantis funkcines smegenų skilvelių skirtybes). Kitų psichikos organų paieškõs smegenyse laikotarpiu (nuo Renesanso iki 18 a. pabaigos) psichikos svarbiausiais organais buvo pripažįstamos arba didžioji smegenų jungtis, arba kankorėžinė liauka, arba kuri kita giluminė struktūra. Frenologiniu laikotarpiu (truko beveik visą 19 a.) austrų gydytojai F. J. Gallis ir J. G. Spurzheimas (1776–1832) sukūrė savitą mokslą – frenologiją, kurio svarbiausias teiginys – kiekviena psichikos funkcija arba gebėjimas susietas su didesne ar mažesne galvos smegenų sritimi, t. y. organu (buvo priskaičiuota iki 50 tokių gebėjimų ir jų organų, braižomi smegenų frenologiniai žemėlapiai). 19 a. antroje pusėje prasidėjo funkcijų dinaminės lokalizacijos smegenyse laikotarpis. Didžiosios Britanijos neurologas J. H. Jacksonas (1835–1911) įrodė, kad psichikos funkcijos smegenyse lokalizuotos sudėtingai, t. y. ne pagal principą konkreti funkcija – konkreti smegenų struktūra. Vėliau buvo įrodyta, kad funkcijos lokalizacija smegenyse gali keistis dėl mokymosi arba pažeidimų. Iki 20 a. vidurio buvo padaryti didžiausi neuromokslų atradimai: paskelbta neuroninė teorija, sudaryti smegenų funkciniai žemėlapiai, išsamiai ištirta smegenų histologija, sukurti citoarchitektoniniai žemėlapiai (pusrutulių žievė suskirstyta į laukelius pagal jos nervinių ląstelių ypatumus), atrastos ir patobulintos smegenų ir jų elementų elektros aktyvumo registravimo ir dirginimo metodikos, nustatyti smegenų centrų ir branduolių tarpusavio ryšiai – neuroninių ataugų takai. 1913 neuropsichologijos terminą pirmą kartą pavartojo Kanados gydytojas W. Osleris (1849–1919), šiuolaikinę jos prasmę 1936 išplėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichofiziologai ir psichologai K. S. Lashley, 1948 – H. L. Teuberis (1916–77) ir 1949 – Kanados psichologas D. O. Hebbas (1904–85). Šiuolaikinės savarankiškos ir sparčiai besiplėtojančios psichologijos šakos laikotarpis prasidėjo 1966, kai XVIII pasauliniame psichologijos kongrese Maskvoje susitikę žymiausi to meto klinikinės neurologijos srityje dirbantys psichologai A. Lurija (Rusija), B. Milner ir O. L. Zangwillis (Didžioji Britanija), K. H. Pribramas, R. W. Sperry (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir kiti oficialiai įvardijo neuropsichologiją kaip savarankišką psichologijos šaką. Plėtojama psichikos funkcijų dinaminės lokalizacijos teorija, kurios pagrindu susiformavo konekcionizmas – moderni smegenų veiklos samprata. 21 a. neuropsichologijos raidą labai paspartino naujausios smegenų tyrimo technologijos: kompiuterinė, pozitroninės emisijos ir fizikinio magnetinio rezonanso tomografijos.
Daugelyje Europos šalių ir Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia neuropsichologijos asociacijos arba psichologų asociacijų skyriai (pvz., vienas žinomiausių ir aktyviausių – Amerikos psichologų asociacijos Klinikinės neuropsichologijos skyrius). Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia neuropsichologijos ir klinikinės neuropsichologijos akademijos. Veikia Tarptautinė neuropsichologijos draugija (International Neuropsychological Society), nuo 1998 leidžianti žurnalą Journal of International Neuropsychological Society. Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiami kiti žurnalai: nuo 1984 – Cognitive Neuropsychology, nuo 1987 – Neuropsychology ir The Clinical Neuropsychologist, nuo 1989 – Archives of Clinical Neuropsychology ir Neuropsychology Review, nuo 2007 – Journal of Neuropsychology (Leicesteris).
LIETUVOJE neuropsichologija turi tik dėstomojo dalyko statusą (Vilniaus, Mykolo Romerio, Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universiteto psichologijos ir Vilniaus universiteto neurobiologijos specialybių magistrantams, Vilniaus universiteto neurologijos specialybės doktorantams). Artimi neuropsichologijai anksčiau Lietuvoje plėtoti neurofiziologijos tyrimai (neurobiologija, neuromokslai, neurochemija).
1868