neutralitètas (lot. neutralitas, kilm. neutralitatis – nesikišimas, nedalyvavimas), valstybės tarptautinis teisinis statusas, susijęs su jos politika nedalyvauti kitų valstybių karo veiksmuose, neteikti karinės pagalbos kariaujančioms šalims ir nesiimti jokių veiksmų, kurie gali ją įtraukti į karą. Valstybės neutraliteto teisinis pagrindas būna tarptautinė sutartis ar vidaus teisės aktas (dažniausiai konstitucija). Vykstant karui tarp kitų šalių neutrali valstybė įsipareigoja nesuteikti konflikto dalyviams savo ginkluotųjų pajėgų, neleisti jiems naudotis savo teritorija kariniais tikslais (karinėms bazėms steigti, kariniam tranzitui, karinės aviacijos skrydžiams ir kita) ir netaikyti nė vienai kariaujančiai šaliai diskriminacijos tiekiant ginklus ir karinės paskirties prekes (jų tiekimo apribojimai turi būti vienodi visoms kariaujančioms šalims arba jų neturi būti iš viso). Kariaujančios šalys turi gerbti ir saugoti neutralių valstybių teritorijos, karo veiksmuose nedalyvaujančių piliečių ir turto, kuris nepriskiriamas karinei kontrabandai, neliečiamumą.
Tarptautinėje teisėje skiriamas karo atvejo, nuolatinis, sutartinis ir pozityvusis neutralitetas. Karo atvejo neutralitetas (ginkluotasis neutralitetas) numato tik valstybės nedalyvavimą jau prasidėjusiame kitų šalių kare, jo nebūtina specialiai deklaruoti (užtenka laikytis neutralioms valstybėms nustatytų karinių ir prekinių apribojimų). Nuolatinis neutralitetas yra tarptautinės bendruomenės pripažintas valstybės įsipareigojimas vykdyti nuolatinę taikią užsienio politiką ne tik karo, bet ir taikos metu: nedalyvauti jokiuose dabarties ar ateities karuose, taikos metu – karinėse sąjungose ar blokuose, neleisti steigti savo teritorijoje kitų valstybių karinių bazių, vykdyti karinio tranzito ar skrydžių. 21 amžiaus pradžioje nuolatinio neutraliteto de jure laikėsi Šveicarija (nuo 1815), Vatikanas (nuo 1929), Austrija (nuo 1955), Turkmėnija (nuo 1995), de facto – Švedija (nuo 1814), Airija (nuo 1937), Suomija (nuo 1944) ir kai kurios kitos valstybės. Sutartinis neutralitetas nustatomas 2 ar daugiau valstybių tarptautine sutartimi, apima tik jų tarpusavio santykius ir neįpareigoja laikytis neutralios pozicijos trečiųjų šalių atžvilgiu. Pozityvusis neutralitetas susijęs su neprisijungusiųjų šalių politika nedalyvauti karinėse sąjungose ar blokuose ir aktyviai rūpintis taikos saugojimu visame pasaulyje.
Neutralitetas nustatomas savanoriškai, valstybė bet kada gali jo atsisakyti. Neutrali valstybė neatsisako teisės turėti savo ginkluotąsias pajėgas, o ginkluoto užpuolimo ar akivaizdžios jo grėsmės atveju – gintis savarankiškai, sudaryti laikinąsias karines sąjungas ar vykdyti kolektyvinę savigyną pagal Jungtinių Tautų įstatus.