neutrininė astronomija

neutrninė astronòmija, tiria kosminės kilmės neutrinų srautus. Jų šaltiniai: branduolinės reakcijos Saulėje ir kitose žvaigždėse, supernovų sprogimai, pulsarai, juodosios skylės, aktyvieji galaktikų branduoliai ir kita. Visatos neutrininio fono tyrimas svarbus Visatos kilmės teorijai. Neutrininės astronomijos šaka – neutrininė astrofizika nagrinėja procesus, vykstančius kosminiuose objektuose dalyvaujant neutrinams. Skirstoma į didelės energijos ir superdidelės energijos neutrininę astrofiziką. Tyrimai svarbūs žvaigždžių evoliucijos teorijai, žvaigždžių gelmių branduolinių reakcijų tipui, supernovų sprogimo mechanizmui atskleisti, t. p. elementariųjų dalelių fizikai, ypač vidinėms neutronų savybėms nustatyti. Neutrinai detektuojami įvairiais būdais – radiocheminiu, pagal Čerenkovo spinduliuotę, scintiliaciniu ir kitais. Neutrininės astronomijos pagrindinė tyrimo priemonė – įvairūs neutrinų detektoriai (teleskopai) įrengiami giliai po žeme (pirmasis Saulės neutrinų detektorius buvo įrengtas 1961 metais 700 m gylio šachtoje), po vandeniu (Viduržemio jūros dugne 2400 m gylyje 2006 įrengtas neutrinų teleskopas Antares). Antrosios kartos neutrinų detektoriai sukurti 20 a. 2 paskutiniais dešimtmečiais; 1987 Kamiokande (Japonija) ir IMB (Jungtinės Amerikos Valstijos) Čerenkovo detektoriais buvo užregistruoti neutrinai iš supernovos SN 1987A.