neutroninės žvaigždės

neutròninės žvagždės, kompatiški, didelio tankio objektai, susidarantys beveik vien iš neutronų ir susiformuojantys masyvių žvaigždžių raidos pabaigoje. Būdingas neutroninės žvaigždės skersmuo 10–15 km, masė 1,4–2,1 M_⨀ (M_⨀ – Saulės masė), vidutinis tankis apie 10¹⁷ kg/m³, temperatūra paviršiuje – iki 10⁶ K. Manoma, neutroninės žvaigždės susiformuoja sprogus II tipo supernovai, kai veikiant gravitacijos jėgai įvyksta supernovos branduolio kolapsas ir dėl itin didelio slėgio sąveikaudami protonai ir elektronai virsta neutronais. Tolesnį neutroninės žvaigždės kolapsą sustabdo išsigimusios neutroninės medžiagos slėgis. Jeigu besifomuojančios neutroninės žvaigždės masė viršija kritinę (apie 2 M_⨀), neutroninė žvaigždė kolapsuoja į juodąją skylę. Išorinis neutroninės žvaigždės apvalkalas susidaro iš įvairių cheminių elementų branduolių ir elektronų, vidinę dalį sudaro supertakus neutroninis skystis, centre t. p. gali atsirasti subatominės dalelės (kvarkai, pionai ir kita). Neutroninės žvaigždės spinduliuotės spektras apima elektromagnetines bangas nuo radijo iki gama spindulių. Neutroninėms žvaigždėms būdingas itin greitas sukimasis aplink savo ašį (apsisukimo periodas 0,002–10 s). Neutroninės žvaigždės, skleidžiančios pasikartojančius radijo bangų impulsus, vadinamos pulsarais (būdingas stiprus magnetinis laukas – apie 10⁸ T). Pulsaro magnetinio lauko ašis nesutampa su jo sukimosi ašimi, todėl pasikartojantys pulsaro impulsai stebimi tada, kai išilgai jo magnetinio lauko ašies spinduliuojamas radijo bangų pluoštas kerta Žemę. Daugumos pulsarų periodai 0,25–2 s.

Neutroninių žvaigždžių egzistavimą 1934 teoriškai numatė W. Baade ir F. Zwicky, pirmąją neutroninę žvaigždę atrado Susan Jocelyn Bell Burnell ir A. Hewishas (1967, Krabo ūko pulsaras). Dauguma žinomų neutroninių žvaigždžių (daugiau kaip 1500) yra pulsarai.

2278