neutronografija
neutronogrãfija (lot. neutrum – niekatras + gr. graphō – rašau), neutronų difrakcija ir sklaida pagrįsti kondensuotųjų medžiagų atominės sandaros ir savybių tyrimo metodai. Neutronografijoje naudojami neutronų šaltiniai (branduoliniai reaktoriai ar branduolių skaldymo šaltiniai), bandiniai (tiriamos medžiagos), detektoriai, kristaliniai monochromatoriai ar filtrai, kuriais parenkamas bangos ilgis. Neutronų sąveiką su medžiaga lemia jų banginės savybės, kurios pasireiškia, kai atstumai tarp kristalografinių plokštumų artimi neutrono de Broglie’io bangos ilgiui, tada vyksta sklaidomų neutronų difrakcija. Greitųjų neutronų bangos ilgis artimas atomų branduolių matmenims, todėl vyksta jų difrakcija, analogiška šviesos bangų difrakcijai. Lėtesniems neutronams būdingi įvairesni banginiai reiškiniai: jų bangos ilgis apie 0,18 nm yra artimas atstumui tarp atomų molekulėse ir kondensuotosiose medžiagose. Molekulėse, kietuosiuose ar skystuosiuose kūnuose atomų išsklaidytos neutroninės bangos interferuoja. Monochromatinis neutronų pluoštas, krintantis į mikrokristalinį objektą, koherentiškai išsklaidomas. Neutronų sklaidos kampai ir difrakcinių maksimumų intensyvumai atskleidžia tik atominę medžiagos sandarą. Neutronų difrakcija padeda aptikti elektronografijos ir Röntgeno struktūrinės analizės metodais neaptinkamas medžiagos sandaros detales, kurių matmenis galima išmatuoti pagal neutronų pluošto nuokrypį. Eksperimento metu kintantis neutronų greitis suteikia informacijos apie virpesius, vykstančius kietajame kūne. Magnetinė neutronografija grindžiama neutronų sklaida, vykstančia dėl neutronų magnetinių momentų ir bandinio atomų (arba jonų) magnetinių momentų sąveikos. Naudojama antiferomagnetikų, ferimagnetikų ir feromagnetikų sandarai tirti. Magnetiškai tvarkingos sandaros neutronogramoje registruojami neutronų sklaidos dėl magnetinių momentų sąveikos maksimumai. Maksimumų padėtys ir intensyvumas apibūdina magnetinės sandaros tipą ir atomų magnetinio momento dydį.
Neutronografijos pagrindus 1946–48 sukūrė E. Fermi ir kiti.
1213