nevienalyčių terpių optika

nevienalyčių terpių optika: šviesos spindulio nuokrypis (nuokrypio kampas θ) nuo tiesiaeigio sklidimo gradientinio lūžio rodiklio n(h) terpėje (Žemės atmosfera); h – atstumas nuo Žemės paviršiaus

nevienalỹčių térpių òptika, optika nagrinėja šviesos sklidimą terpėse su kintamu lūžio rodikliu. Šviesos sklidimas nevienalytėje terpėje nusakomas lygtimi $\frac{\text{d}}{\text{d}l}\left(n(l)\frac{\text{d}r}{\text{d}l}\right)=\nabla n$; čia ∇ – nabla operatorius, n – medžiagos lūžio rodiklis, r – šviesos sklidimo krypties vektorius, l – sklidimo nuotolis medžiagoje. Pagal lūžio rodiklio nevienalytiškumą, kuris atsiranda dėl medžiagos tankio netolygumo, terpės skirstomos į gradientinio lūžio rodiklio, išilginio ir skersinio nevienalytiškumo terpes. Gamtoje vykstantis nevienalyčių terpių optikos reiškinys yra, pvz., miražas, atsirandantis saulėtomis dienomis virš įkaitusių lygių paviršių (pvz., asfalto, smėlio) susidarius skirtingos temperatūros bei tankio oro sluoksniams, nuo kurių tarsi nuo veidrodžio atsispindi krintanti šviesa. Kartais dėl įvairių optinių dangų, lęšių ar bangolaidžių gamybos netobulumo vienalyčių terpių sankirtose susidaro nevienalyčio lūžio rodiklio sritys. Nevienalyčių terpių optika taikoma gaminant įvairius specialios paskirties Maxwello, Lüneburgo lęšius, gradientinius šviesolaidžius.

Nevienalyčių terpių optikos reiškinių būna kietojo kūno lazerių didelių matmenų aktyviosiose terpėse – dėl sugeriamos didelės kaupinimo energijos susidaro šiluminiai lęšiai. Labai intensyviai lazerio spinduliuotei sąveikaujant su medžiaga joje atsiranda Kerro reiškinys, sukuriama netiesinė lūžio rodiklio komponentė (medžiaga virsta Kerro lęšiu).