Newtono mechanikos dėsniai (Niùtono mechãnikos dsniai), trys pagrindiniai klasikinės mechanikos dėsniai, kuriais apibūdinamas visų makroskopinių objektų judėjimas. I dėsnis – inercijos dėsnis: egzistuoja inercinė atskaitos sistema, kurioje materialiųjų taškų tolygaus tiesiaeigio judėjimo būsena pakinta tik dėl kitų materialiųjų taškų (sistemų) poveikio; išorinėms jėgoms neveikiant materialiojo taško, šis juda tiesiai ir tolygiai arba išlaiko rimtį. II dėsnis – jėgos dėsnis: inercinėje atskaitos sistemoje materialųjį kūną veikianti atstojamoji jėga suteikia šiam kūnui jėgos veikimo kryptimi nukreiptą pagreitį a, kuris yra atvirkščiai proporcingas kūno masei bei proporcingas jį veikiančiai jėgai F : a = F/m, t. y. F = ma; čia m – materialiojo taško (kūno) masė. III dėsnis – veiksmo ir atoveikio dėsnis: du materialieji taškai veikia vienas kitą tokio pat dydžio, bet priešingų krypčių jėgomis; kiekviena jėga sukelia tokio pat dydžio, bet priešingos krypties atoveikio jėgą. I ir II dėsnis atskleidžia fundamentalią materialiųjų kūnų savybę – jų stengimąsi išlaikyti tolygų tiesiaeigį savo judėjimą, t. y. inerciją, kuri tiesiogiai apibūdinama kūno mase. Newtono mechanikos dėsniai yra realiųjų kūnų sąveikos schematizacija. Jie tiksliai išreiškia gamtos kūnų judėjimą, kai judėjimo greitis palyginti su šviesos greičiu yra mažas, o patys kūnai palyginti su atomais arba molekulėmis – dideli.
Šiuos dėsnius suformulavo ir savo veikale Gamtos filosofijos matematiniai pagrindai (Philosophiae naturalis principia mathematica 1686–87) paskelbė I. Newtonas.