Newtono žiedai: a – žiedų susidarymo tarp sferinio ir plokščiojo paviršiaus optinė sistema; R – lęšio kreivumo spindulys, b – vaizdas monochromatinėje šviesoje
Newtono žiedai (Niùtono žieda), žiedų pavidalo interferencinis vaizdas, susidarantis šviesai pereinant per du besiliečiančius sferinius (arba sferinį ir plokščiąjį) paviršius. Šią optinę sistemą apšvietus monochromatine šviesa atspindžio šviesoje vaizdas susideda iš šviesių ir tamsių bendracentrių žiedų, išsidėsčiusių aplink tamsią dėmę, kuri susidaro ties paviršių lietimosi tašku. Apšvietus balta šviesa, skirtingo dažnio bangoms susidarančių šviesių žiedų spinduliai skiriasi, todėl matomi įvairių spalvų žiedai (spektrai): kiekvieno žiedo spalva keičiasi iš violetinės (centre) į raudoną (išorės link). Newtono žiedai naudoti šviesos bangos ilgiui nustatyti, naudojami poliruotų paviršių lygumui įvertinti. Pirmasis šį reiškinį 1665 pastebėjo R. Hooke’as, I. Newtonas jį išsamiai išnagrinėjo, Newtono žiedų interferencinę prigimtį pirmasis 1802 paaiškino T. Youngas.