Niccolò Piccinni

Niccolò Piccinni (ofortas, 1800, dailininkas J. F. Schröteris)

Piccinni Niccolò (Nikolo Pičnis) 1728 01 16Bari 1800 05 07Passy (prie Paryžiaus), italų kompozitorius.Mokėsi Neapolio konservatorijoje pas L. de Leo ir F. Durantę. Gyveno Neapolyje, Romoje, Paryžiuje (1784–89 Karališkosios dainavimo ir deklamavimo mokyklos profesorius). Plėtojo Neapolio operos mokyklos tradicijas. Dėl tradicinių N. Piccinni ir novatoriškų Chr. W. Glucko operų Paryžiuje kilo didelė polemika (vadinamasis Chr. W. Glucko ir N. Piccinni šalininkų karas). Sukūrė 4 oratorijas, tarp jų – Abelio mirtis (La morte di Abele 1758), 2 simfonijas, kantatą, mišias, kitų bažnytinės muzikos kūrinių.

Operos

1754 Neapolyje pastatyta pirmoji N. Piccinni opera – Įtūžusi moteris (La donne dispettose; opera buffa) susilaukė didžiulio pasisekimo. Sukūrė daugiau kaip 120 operų (opera buffa, opera seria, lyrinių tragedijų), tarp jų – Čekina, arba Geroji duktė (La Cecchina, ossia La buona figliuola 1760; opera buffa, Vilniuje pastatyta 1797, 1807), Olimpiada (L’Olimpiade 1761), Aleksandras Indijoje (Alessandro nelle Indie 1758; 2 redakcija 1774; abi opera seria), Tariamoji baronaitė (La finta baronessa 1767; opera buffa), Paliktoji Didonė (Didone abbandonata 1770; opera seria), lyrinė tragedija Rolandas (1778), Tariamasis lordas (Le faux lord 1783; opera buffa), Didonė (1783), Penelopė (1785), Ifigenija Tauridėje (Iphigénie en Tauride 1781; visos opera seria), Padori tarnaitė (La serva onorata 1792; opera buffa).

L: E. Schmierer Die Tragédies lyriques Niccolò Piccinnis Laaber 1999; Niccolò Piccini musicista europeo Bari 2004.

660