de Staël Nicolas (Nikola de Stãlis) 1914 01 05Sankt Peterburgas 1955 03 16Antibes (nusižudė), prancūzų tapytojas. Kilęs iš rusų aristokratų šeimos; po Spalio perversmo su tėvais ir seserimis 1919 pasitraukė į Vakarus. 1933–36 Briuselyje studijavo Saint‑Gilles’io (architektūrą) ir Belgijos karališkojoje dailės (dekoratyvinį meną ir dizainą) akademijose. Nuo 1948 gyveno Prancūzijoje, daug keliavo po Europą.
Kūryba
Formuodamas savo stilių rėmėsi G. Braque’o, H. Matisse’o kūrybos principais, juos siekė sujungti su naujomis dekoratyvios abstrakcijos ir informel krypties idėjomis. Išgarsėjo lyrinės nuotaikos kompozicijomis, kuriose balansavo tarp abstrakcijos ir tikrovės asociatyvaus vaizdavimo. Regimosios realybės įspūdį išgaudavo abstrakčių formų žaismu, monochrominių ar sodrių spalvų sąskambiais.
N. de Staël. Dangus Honfleure (aliejus, 1952; © LATGA / ADAGP, 2020)
Dažniausiai tapė erdvės įspūdį keliančius peizažus su žema horizonto linija, valtis, uostus, tiltus (Dangus Honfleure 1952), judančius žmones, aktus (ciklas Futbolininkai, Figūra prie jūros, abu 1952), interjerus (Studijos kampas. Antibes’as 1954), natiurmortus (Raudoni buteliai 1955), muzikinės tematikos kompozicijas (Fuga 1951, Pianinas, Koncertas, abu 1955); motyvus abstrahuodavo. Paveikslai paprastų formų, išryškinama vientisa plokštuma; preciziškas, ritminis statiškų didelių formų išdėstymas sukuria vibracijos, judėjimo, plūduriavimo įspūdį, sulieja figūras ir foną. Eksperimentavo su koliažo technika, faktūromis (Sicilijos peizažai, 6 dešimtmetis, Stogai 1952, Agrigento 1953, Raudonos valtys 1954). Iliustravo knygų (R. Charo Eilėraščiai / Poèmes 1952).
2648