Nicolas Schöffer
Schöffer Nicolas (Nikola Šefèras), tikr. Miklós 1912 09 06Kalocsa (Bácso‑Kiskuno medė, Vengrija) 1992 01 08Paryžius, prancūzų skulptorius. Vengras. Vienas žymiausių kinetinio meno atstovų. 1912 baigė Dailės akademiją Budapešte. Nuo 1936 gyveno Paryžiuje, mokėsi Dailės mokykloje. Iš pradžių tapė kompozicijas iš elementarių formų, vėliau perėjo prie skulptūros. Paveiktas konstruktyvizmo 5 dešimtmečio pabaigoje pradėjo kurti trijų dimensijų kompozicijas (naudojo metalo, plastiko lakštus, vamzdžius); jų stilių pavadino spatiodynamisme (erdvinė dinamika; anot N. Schöffero, tai konstruktyvi ir dinamiška erdvės integracija į plastinio meno kūrinį). Vėliau ėmė naudoti elektroniką, pradėjo kurti kinetinius kūrinius (kibernetinė skulptūra CYSP 1 1956; ji sukosi aplink savo ašį, reagavo į išorinius dirgiklius).
Nuo 1957 N. Schöfferas ėmė taikyti šviesos efektus (šviesos projekcijos, reflektoriai, spalvoti filtrai); šį kūrybos laikotarpį N. Schöfferas pavadino luminodynamisme (šviesos dinamika; ciklas Lux, pradėtas 1957). Kai kurie kūriniai – itin didelio mastelio: besikeičiančių spalvotų šviesų reginys ant Kongresų rūmų fasado, 56 m aukščio Kibernetinis bokštas su garso ir atspindėtos šviesos efektais (abu Lježe, 1961). Vėlesnes savo idėjas apibendrino sąvoka chronodynamisme (laiko dinamika): ciklo Chronos (pradėtas 8 dešimtmetyje) skulptūros buvo programuotos reaguoti į laiko tėkmę. Bendradarbiavo su kompozitoriais (P. Henry, kitais), choreografais (M. Béjart’u, kitais). Sukūrė (su kitais) interaktyvų baletą Kyldex 1 (1973, Hamburgo operoje), vaizdo klipų televizijai. Kai kurie projektai liko neįgyvendinti (Kibernetinis šviesos bokštas La Défense’o rajonui Paryžiuje, 1963, po prezidento G. Pompidou, kuris rėmė šį projektą, mirties dėl lėšų stygiaus nerealizuotas). Kūryboje N. Schöfferas siekė erdvės, judėjimo ir laiko sintezės, apeliavo į žiūrovo erdvės, šviesos ir laiko suvokimą, jam rūpėjo kūrinio ir publikos, kūrinio ir aplinkos abipusis ryšys; teigė, kad skulptoriui kūryboje būtina naudoti gyvenamojo laikotarpio, t. y. naujausias technologijas. Dalyvavo dailės tarptautinėje parodoje Documenta Kasselyje (1959, 1964), San Paulo (1961), Venecijos (1968) bienalėse. Parašė teorinių veikalų (Kibernetinis miestas / La Ville cybernétique 1970, Perturbacija ir chronokratija / Perturbation et Chronocratie 1978, kitų).