Nigèrijos istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Manoma, dabartinės Nigerijos teritorijoje žmonės gyveno jau viduriniame paleolite. Ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų čia paplito keramika. Apie 900 pr. Kr.–2 a. po Kr. krašto šiaurinėje ir vidurio dalyje gyvavo Noko kultūra. 2 a. pr. Kr. pradėjo plisti geležiniai darbo įrankiai. Viduriniais amžiais šiaurėje klestėjo hausų valstybės (Daura, Gobiras, Katsina, Kano ir kitos). Į rytus nuo jų apie 9 a. susikūrė Kanemo-Bornu valstybė, kuriai priklausė ir dalis dabartinės Šiaurės Rytų Nigerijos. 11–19 a. krašto pietvakariuose gyvavo jorubų miestai-valstybės (Ifė, Ijebu, Ojas ir kitos). Viena didžiausių valstybių buvo 13–19 a. šalies pietuose gyvavusi Benino karalystė. 1472 į Nigerijos pakrantes atvykę portugalai, 1553 – anglai Nigerio upės deltos srityje įkūrė keletą vergų prekybos centrų; kraštas tapo viena svarbiausių vergų išvežimo vietų.
Benino karo vadas ir kariai (karalių rūmų reljefas, bronza, 16–17 a., Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Ketindami plėsti prekybą ir stiprinti įtaką britai 19 a. pabaigoje pradėjo skverbtis į Nigerijos vidines sritis. Buvo rengiamos ekspedicijos Nigerio upei tirti. Pirmasis reikšmingų žinių apie Nigerio upę pateikė škotų keliautojas M. Parkas (vadovavo 1795–96 ir 1805 ekspedicijoms). Didžiosios Britanijos vyriausybė rėmė 1821 ir 1825 ekspedicijas, vadovaujamas H, Clappertono, kuris aprašė Nigerijos šiaurinę dalį. Vidurines sritis tyrė vokiečių geografas ir keliautojas H. Barthas.
Kolonijiniai laikai
senasis Kano miestas (1860, žurnalo Le Tour du Monde iliustracija pagal H. Bartho piešinį)
19 a. pirmoje pusėje pagrindinė prekė, gabenama iš Nigerijos, buvo palmių aliejus (dėl to Nigerio delta buvo vadinama Oil Riversu (lietuviškai – aliejaus upėmis). Prekeivių sutartys su vietos valdovais plėtė britų įtakos sferas, padėjo pagrindus britų kolonijiniam valdymui įtvirtinti. Krašto kolonizavimas vyko nuo 1860. 1861 britai užvaldė Lagoso salą ir 1862 įkūrė Lagoso koloniją. 1866–74 ji buvo Didžiosios Britanijos Vakarų Afrikos (administracinis centras Fritaunas), 1874–86 – Aukso Kranto valdų dalis, nuo 1886 atskira kolonija, kuriai vadovavo gubernatorius. Britams Nigerio upės baseine užkariavus naujų žemių 1885 sukurtas Oil Riverso protektoratas, kuris apėmė dalį dabartinės Nigerijos pakrantės (nuo Lagoso iki Kamerūno). 1893 ši teritorija pavadinta Nigerio pakrantės protektoratu. 1897 Didžioji Britanija užėmė Benino karalystę (1914 prijungta prie Nigerijos kolonijos), 1903 – dabartinės Nigerijos šiaurėje esantį Sokoto sultonatą. 20 a. pradžioje Didžiajai Britanijai atiteko ir diduma Kanemo-Bornu, jorubų miestų-valstybių.
1914 01 01 britų valdos buvo sujungtos, pavadintos Nigerijos kolonija ir protektoratu. Čia kolonizatoriai įvedė netiesioginio valdymo sistemą (išskyrus Nigerijos pietryčius, kur buvo sudaryta skiriamųjų vadų institucija). 20 a. pradžioje Nigerija tapo žaliavų ir žemės ūkio produktų tiekėja metropolijai, britų prekių realizavimo rinka. Buvo nutiesta kelių, Lagoso–Kano geležinkelis, prie Enugu įrengta šachtų, prie Joso – alavo kasyklų. Plėtojosi pramonė (pirmiausia kasybos), augo miestai, daugėjo darbininkų. Kolonijinis išnaudojimas kėlė visuotinį nepasitenkinimą: 1907–08 kilo neramumų Lagose, 1908–13 – kituose pietiniuose miestuose. 1918 Vakarų Nigerijoje sukilo valstiečiai. 1922 prie Nigerijos kolonijos buvo prijungtas Vakarų Kamerūnas (mandatą jį valdyti Didžiajai Britanijai suteikė Tautų Sąjunga).
klajojantys žiniai atlieka tradicinį hausų šokį (Abeokuta, Pietų Nigerija; apie 1935)
20 a. pirmoje pusėje kūrėsi politinės partijos ir organizacijos: 1920 susikūrė Vakarų Afrikos nacionalinio kongreso Nigerijos skyrius, 1922 – Nacionalinė demokratų partija, 1933 – Lagoso jaunimo sąjūdis (nuo 1936 Nigerijos jaunimo sąjūdis). 1939 jo vadovai paskelbė Jaunimo chartiją, kuri ragino vienytis ir kovoti dėl Nigerijos savivaldos. Per II pasaulinį karą sumažėjęs prekių įvežimas iš metropolijos skatino spartesnę Nigerijos pramonės plėtrą. Buvo steigiamos nedidelės įmonės, daugiausia lengvosios pramonės; nepatenkinti britų monopolijų įsigalėjimu radikalūs pramonininkai ir prekybininkai reikalavo Nigerijos savivaldos ir politinės nepriklausomybės. 1944 susikūrė Kamerūno ir Nigerijos nacionalinė taryba (nuo 1962 Nigerijos piliečių nacionalinė taryba). Ši politinė organizacija veikė visoje šalyje. Nuo 20 a. 5 dešimtmečio kūrėsi profesinės sąjungos. 1945 įvyko pirmasis visuotinis darbininkų streikas. Pagal 1947 Didžiosios Britanijos paskelbtą konstituciją šalis buvo suskirstyta į 3 administracines sritis (Vakarų, Rytų ir Šiaurės Nigerija); jas valdė vietos valdžios institucijos. Nigerijos gubernatorius britas turėjo veto teisę.
Nepriklausomybės laikai
1960 10 01 paskelbta Nigerijos nepriklausomybė; šalis tapo Tautų Sandraugos nare. 1960–66 vyriausybės vadovu buvo T. A. Balewa (Šiaurės liaudies kongreso partijos vienas lyderių). 1961 Jungtinių Tautų sprendimu Didžiosios Britanijos globojamame Vakarų Kamerūne buvo surengtas referendumas. Remiantis jo rezultatais prie Nigerijos buvo prijungta Kamerūno šiaurinė dalis. 1962 T. A. Balewos vyriausybė anuliavo 1961 sudarytą Didžiosios Britanijos–Nigerijos gynybos susitarimą, 1963 Nigeriją paskelbė federacine respublika. 1963 Nigerijos prezidentu (pirmuoju) tapo N. Azikiwe. Vyriausybė bandė vykdyti socialines ekonomines reformas, bet nesėkmingai. Šalyje nepaprastai išsiplėtė korupcija, kyšininkavimas, etninė nesantaika. 1966 Nigerijos šiaurinėje dalyje buvo išžudyta apie 30 000 ibų tautybės žmonių, apie 1 mln. jų tapo pabėgėliais, įsikūrusiais Rytų Nigerijoje. 1966 01 ir 1966 07 šalyje įvyko kariniai perversmai. 1966 07 valstybės ir vyriausybės vadovu tapo Y. Gowonas. 1967 05 30 Rytų Nigerijos gubernatorius O. Ojukwu paskelbė Rytų Nigeriją nepriklausoma Biafros respublika. Kariuomenė ją apsupo ir izoliavo. 1967 07 prasidėjo 30 mėn. trukęs pilietinis karas. 1970 01 Biafra kapituliavo. Per pilietinį karą žuvo, nuo bado ar ligų mirė apie 1–2 mln. žmonių.
1975 Y. Gowonas per karinį perversmą nuo valdžios buvo nušalintas. Po 1976 karinio perversmo valstybės vadovu tapo generolas leitenantas O. Obasanjo. Jis ketino įtvirtinti civilinį valdymą: 1979 paskelbta nauja konstitucija, leista veikti politinėms partijoms, išrinktas prezidentas – Nigerijos nacionalinės partijos (National Party of Nigeria; įkurta 1978) vadovas Sh. U. A. Shagari. Jis siekė pajamas už naftą skirti įvairioms plėtros programoms, įvykdyti Žaliąją revoliuciją, kuri paskatintų žemės ūkio derlingumą, sumažintų šalies priklausomybę nuo įvežamų maisto produktų. Nigerijos priklausymas nuo pasaulinės rinkos lėmė jos ekonomikos sunkumus sumažėjus naftos prekybai: 9 dešimtmečio pradžioje Nigerija pajamų už naftą gavo du kartus mažiau nei 8 dešimtmetyje. Sh. U. A. Shagari ūkio plėtros ketinimai nebuvo įgyvendinti, blogėjo ekonominė padėtis, didėjo infliacija, nedarbas, šalis negalėjo grąžinti trumpalaikių įsiskolinimų, įsivežti būtinų prekių. Šiuo laikotarpiu atsiskleidė vyriausybės neūkiškumas, nesugebėjimas vadovauti, korupcija. 1983 01 siekiant sumažinti ekonomines problemas nurodyta išvykti nekvalifikuotiems darbininkams imigrantams (išvyko apie 1 mln. žmonių; ilgainiui dauguma jų grįžo). 1983 08 Sh. U. A. Shagari vėl išrinktas prezidentu. Ekonominės sąlygos blogėjo, daugėjo streikų (ypač daug jų buvo 1981), kilo religinės nesantaikos skatinamų neramumų: 1982 šiaurinėse valstijose vyko musulmonų sukilimas.
Nestabili politinė padėtis sudarė galimybes vykdyti perversmus, atkurti karinį režimą: 1983 12 Sh. U. A. Shagari per generolo majoro Muhammadu Buhari vadovaujamą karinį perversmą nuo valdžios nušalintas. Buvo sudaryta Aukščiausioji karinė taryba (vadovas – M. Buhari). 1985 M. Buhari per karinį perversmą nušalintas, prezidentu ir vyriausybės vadovu tapo generolas majoras I. B. Babangida; 1990 pradžioje nesėkmingai mėginta įvykdyti valstybės perversmą. 1991 Nigerijos sostinė iš Lagoso perkelta į Abudžą. Tarptautinei bendruomenei reikalaujant atkurti civilinį valdymą 1992 surengti parlamento, 1993 – prezidento rinkimai. Nepatenkintas prezidento rinkimų rezultatais I. B. Babangida juos paskelbė negaliojančiais. Dėl blogėjančios ekonominės padėties, neramumų grėsmės 1993 08 I. B. Babangida atsistatydino, valdžią perleido Ernesto Shonekano vadovaujamai laikinajai vyriausybei. 1993 11 šią vyriausybę nuo valdžios nušalino gynybos ministras Sani Abacha. Buvo uždrausta politinė veikla, įkalinti politiniai priešininkai.
Lagosas 21 a. pradžioje
1998 Nigerija pasiskelbė remianti Vakarų Afrikos valstybių taikos palaikymo regione pajėgas (20 a. 10 dešimtmetyje Siera Leonėje vyko pilietinės karas) ir įvedė ginkluotąsias pajėgas į Siera Leonės sostinę Fritauną. Tikrasis invazijos tikslas – Nigerijos siekiai tapti regiono vyraujančia valstybe, užvaldyti Siera Leonės deimantų telkinius. 1998 02 Nigerijos kariai užėmė prezidento rūmus Fritaune, nuvertė Siera Leonės karinę chuntą. 1998 06 08 S. Abacha mirė. Prezidento pareigas perėmė generolas Abdulsalami Abubakaras. Jis paskelbė pereinamojo laikotarpio programą, numatančią 1998 atkurti civilinį valdymą. 1999 02 surengti demokratiniai rinkimai. Parlamente daugumą gavo centro krypties Liaudies demokratinė partija (People’s Democratic Party, įkurta 1998). Prezidentu išrinktas jos lyderis Olusegunas Obasanjo. Iš valstybės tarnybos buvo atleisti 1985–99 aukštas pareigas ėję kariškiai, pradėti karinio režimo laikotarpiu vykdytų žmogaus teisių pažeidimų tyrimai, siekiant įveikti korupciją (ir 21 a. pradžioje viena svarbiausių Nigerijos problemų) buvo rengiami antikorupciniai įstatymai. 1999 priimta nauja konstitucija. Politiniai pokyčiai sustiprino religinę nesantaiką: 2001 vasarą vyko krikščionių ir musulmonų susirėmimai. 2002 Tarptautinis Teisingumo Teismas pripažino naftos telkinių turintį ginčytiną Bakassi pusiasalį Kamerūnui.
2007 parlamento rinkimuose apie 55 % balsų gavo Liaudies demokratinė sąjunga, o prezidentu išrinktas O. Obasanjo remiamas šios partijos atstovas Umaru Musa Yar’adua (pirmą kartą Nigerijos istorijoje civilį šalies vadovą pakeitė demokratiniu būdu išrinktas šalies vadovas). U. M. Yar’adua paskelbė sieksiąs panaikinti smurtą Nigerio deltoje – naftos gausiame regione (Nigerija – didžiausia Afrikoje naftos tiekėja), bet užsienio naftos bendrovių darbuotojų užpuolimai ir grobimai, naftotiekių sprogdinimai sumažino naftos gavybą – ji Nigerio deltoje 21 a. 1 dešimtmetyje smuko 25 %. Sprogdinimus rengė Judėjimo už Nigerio deltos išlaisvinimą nariai (reikalavo teisingiau skirstyti lėšas, gaunamas už eksportuojamą naftą – daugiau pinigų skirti tiems rajonams, kuriuose išgaunama nafta). 21 a. 1 dešimtmečio pabaigoje šalyje tebebuvo didelė etninių konfliktų kilimo grėsmė, dažni žmonių grobimo atvejai.
2010 02, prezidentui U. M. Yar’adua susirgus, prezidento įgaliojimus perėmė viceprezidentas G. Jonathanas. 2010 05, U. M. Yar’adua mirus, jis paskelbtas prezidentu, 2011 04 jau per pirmą turą laimėjo prezidento rinkimus. Buvo liberalių reformų, kovos su korupcija šalininkas. Šalyje sparčiai plėtota pramonė (2010 priimtas naftos pramonės plėtros įstatymas, numatantis į šį verslą įtraukti daugiau vietos bendrovių), naujos technologijos – itin išsiplėtė informacinių ir ryšio technologijų sektorius; 2014 šalies BVP tapo didžiausias Afrikoje. 2014 Nigerijoje užfiksuota Ebolos hemoraginės karštligės atvejų, bet protrūkis buvo likviduotas.
Opozicija G. Jonathaną kaltino autoritariniais valdymo metodais, korupcija. 2015 ir 2019 parlamento rinkimus laimėjo kairiojo centro Visų pažangiųjų kongresas (All Progressives Congress, įkurtas 2013, Atstovų Rūmuose gavo atitinkamai 210 ir 217 vietų iš 360, Senate – 60 ir 64 vietas iš 109), prezidentu 2015 išrinktas šiai partijai atstovaujantis M. Buhari (2019 perrinktas). 2023 parlamento rinkimus vėl laimėjo Visų pažangiųjų kongresas (176 iš 360 vietų Atstovų Rūmuose ir 59 vietos iš 109 Senate), prezidento rinkimus laimėjo kongreso kandidatas Bola Tinubu.
Nuo 2002 Nigerijoje aktyviai veikia karinė islamistų organizacija Boko Haram; dėl jos veiksmų vien 2011–18 žuvo daugiau kaip 37 000 Nigerijos gyventojų.
Jungtinių Tautų (1960), Afrikos Sąjungos (1963), OPEC (1971), Vakarų Afrikos valstybių ekonominės bendrijos (1975) narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 2001.
1489
2271
Nigerijos konstitucinė santvarka
Nigerijos partijos ir profesinės sąjungos