Ngerio istòrija
Ikikolonijinis laikotarpis
Nigerio teritorijoje žmonės gyveno neolite (šio laikotarpio radinių aptikta į šiaurės vakarus nuo Čado ežero). Pirmame tūkstantmetyje po Kristaus, plėtojantis transsacharinei prekybai, per Nigerio teritoriją nusidriekę karavanų keliai jungė Viduržemio jūros pietines pakrantes su į pietus nuo Sacharos esančiais kraštais. Tai skatino prekybinių miestų klestėjimą. 7–19 a. įvairios Nigerio teritorijos dalys priklausė Songajui, Kanemo-Bornu, Sokotui, Gobirui (viena svarbiausių hausų valstybių). Nuo 15 a. (pirmiausia vakaruose ir pietuose) pradėjo kurtis fulbiai. Šiuo laikotarpiu vyravo feodaliniai santykiai su vergovinės sanklodos ir gentinės visuomenės bruožais. Nuo 19 a. skverbėsi europiečiai. Vieni pirmųjų į Nigerio teritoriją atvyko keliautojai – Afrikos tyrėjai škotas M. Parkas, vokiečiai H. Barthas, Eduardas Vogelis. 1895–98 prancūzai įkūrė karinių postų, 1898 pradėjo krašto užkariavimą.
Damagarano sultono rezidencijos Zindere vidaus kiemas
Agadezas (1860, žurnalo Le Tour du Monde graviūra)
Kolonijiniai laikai
1904 nukariautos Nigerio žemės buvo prijungtos prie vadinamojo Aukštutinio Senegalo-Nigerio kolonijos, sudarančios dalį Prancūzijos Vakarų Afrikos. 1922 Nigerio kolonija tapo atskiru Prancūzijos Vakarų Afrikos administraciniu vienetu. 1905, 1906–14, 1914–17 Nigeryje vyko vietos gyventojų sukilimai prieš kolonizatorius. Nacionalinio išsivadavimo judėjimas ypač sustiprėjo po II pasaulinio karo. 1946 buvo įkurta Nigerio pažangioji partija; ji tapo Afrikos demokratinio susivienijimo teritoriniu padaliniu. 1947 prancūzai suteikė Nigeriui užjūrio teritorijos statusą. 1951 nuo Nigerio pažangiosios partijos atskilusi kairiųjų grupuotė įkūrė naują partiją – Nigerio demokratų sąjungą. Nuo 1958 ji vadinta Savabos (Laisvės) partija; reikalavo visiškos nepriklausomybės. 1958 Nigeriui suteiktas valstybės – Prancūzijos Sandraugos narės – statusas. 1958 12 18 Nigeris paskelbtas autonomine respublika. 1958 12 rinkimus į Nacionalinį Susirinkimą laimėjo Nigerio pažangioji partija. Jos lyderis H. Diori sudarė vienos partijos atstovų vyriausybę. 1959 Savabos partijos veikla uždrausta, jos vadovai emigravo.
Nepriklausomybės laikai
1960 08 03 Nigeriui suteikta nepriklausomybė; šalis išstojo iš Prancūzijos Sandraugos. Nigerio prezidentu tapo H. Diori. Vyriausybė plėtojo ryšius su Prancūzija, Kanada, kitomis Vakarų demokratinėmis šalimis. 7 dešimtmečio pabaigoje kilusi ir 5 m. šalį alinusi sausra (lietūs prasidėjo 1973) labai pakenkė šalies ekonomikos būklei: trūko maisto produktų, daugėjo badaujančių žmonių, didėjo nepasitenkinimas valdžia. Tuo pasinaudojo kariškiai: kaltinamas korupcija, netinkamu valdymu per badmetį H. Diori 1974 04 15 per valstybės perversmą nuo valdžios nušalintas. Valdyti pradėjo Aukščiausioji karo taryba, vadovaujama pulkininko Seyni Kountché (valstybės ir vyriausybės vadovas). Siekdamas atkurti per sausrą nukentėjusį ūkį, 1977 S. Kountché su Prancūzija sudarė naujų sutarčių. Politinių partijų veikla buvo uždrausta. 9 dešimtmetyje pasaulinėje rinkoje atpigus uranui, vėl blogėjo Nigerio ekonominė padėtis, didėjo pramonės prekių, maisto produktų kainos. 1987 S. Kountché mirė, valdžia atiteko kariuomenės štabo vadui pulkininkui Ali Saïbou. Jo laikais valdžia tebepriklausė karininkams, bet šalies valdymą pradėta liberalizuoti. 1989 paskelbta nauja konstitucija įtvirtino vienpartinę politinę sistemą. 1989 A. Saïbou išrinktas prezidentu. Visuomenei reikalaujant daugiapartinės sistemos ir daugiau politinių laisvių A. Saïbou 1990 panaikino partijų veiklos draudimą. 1991 sušaukta konstitucinė konferencija apribojo A. Saïbou valdžią, sudarė André Salifou vadovaujamą laikinąją vyriausybę. 1992 referendumu patvirtinta nauja konstitucija. 1993 visuotinius rinkimus laimėjo Pertvarkymo jėgų sąjunga (8 partijų koalicija), prezidentu išrinktas Pertvarkymo jėgų sąjungos lyderis Mahamane Ousmane’as. Demokratijos silpnumas sudarė galimybių vėl įvykdyti karinį perversmą – jį 1996 01 surengė kariuomenės vadas I. B. Maïnassara. Nušalinęs demokratiškai sudarytą vyriausybę jis pasiskelbė Gelbėjimo tarybos pirmininku, uždraudė politinių partijų veiklą, sustabdė konstitucijos galiojimą. Prancūzijai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms sumažinus Nigeriui teiktą finansinę paramą, 1996 07 I. B. Maïnassara surengė rinkimus, kuriuos laimėjo (opozicijos kandidatai laikyti namų arešte). 1999 04 09 I. B. Maïnassara buvo nužudytas.
1999 12 prezidentu išrinktas Mamadou Tandja (2004 vėl laimėjo rinkimus). Demokratiniams pokyčiams įtvirtinti 1999 priimta nauja konstitucija (įtvirtintas prezidento, ministro pirmininko ir parlamento politinės valdžios pasiskirstymas). 21 a. pradžioje Nigeris glaudžiai bendradarbiauja su musulmoniškosiomis valstybėmis, Neprisijungusiosiomis šalimis. Nigeris – viena skurdžiausių valstybių pasaulyje; jos ekonomikos pagrindas – žemės ūkis, kurį dažnai alina sausros. 2007–09 Nigerio šiaurėje, Sacharos dykumoje, kur yra didžiausi pasaulyje urano rūdos telkiniai, vyko Nigerio judėjimo už teisingumą vadovaujamas tuaregų sukilimas. Judėjimas iš vyriausybės reikalavo dalies pajamų, gaunamų už regione kasamą urano rūdą. Sukilėlių (apie 500–2000 kovotojų) išpuoliai, per kuriuos žuvo keli šimtai civilių gyventojų, įkaitų grobimas blogino šalies ekonominę plėtrą, stabdė politinę pažangą.
21 a. pradžios tuaregų kaimelis
2008 šalyje aktyviau pradėjo veikti ir ginkluota grupuotė Al Kaida islamiškajame Magribe (AQIM). 2010 02 18 kariškiai nuvertė prezidentą M. Tandją, o pereinamuoju laikotarpiu Aukščiausiosios demokratijos atkūrimo tarybos vadovu (faktiniu šalies vadovu) tapo generolas leitenantas Salou Djibo. 2010 10 priėmus naują konstituciją 2011 vėl grįžta prie demokratinio valdymo: prezidento rinkimus laimėjo Nigerio partijos už demokratiją ir socializmą Tarayya pirmininkas Mahamadou Issoufou (2016 perrinktas). Iš Sirijos ir Irako 2018–19 išvytos Islamo valstybės kovotojų likučiai veikia Nigerio pietvakariuose, palei sieną su Maliu – rengia sprogdinimus, šaudymus, pagrobimus (2019 04–07 nužudė septynis tuaregų lyderius). 2021 02 prezidento rinkimus laimėjo Nigerio partijos už demokratiją ir socializmą Tarayya pirmininkas, buvęs šalies užsienio (1995–96 ir 2011–16) ir vidaus reikalų (2016–20) ministras Mohamedas Bazoumas. 2023 07 06 prezidentūros sargybiniai sulaikė prezidentą, vėliau kariškiai paskelbė nušalinę jį nuo valdžios dėl vis blogėjančios šalies saugumo padėties, taip pat paleidę vyriausybę; šalies valdymą esą perėmusi Nacionalinė tėvynės gelbėjimo taryba, jos vadovu 07 28 pasiskelbė generolas Abdourahamane Tiani. Pučas Nigeryje sulaukė tarptautinio pasmerkimo.
1959 Nigeris tapo Santarvės tarybos (Vakarų Afrikos valstybių politinės ir ekonominės organizacijos), 1960 – Jungtinių Tautų, 1963 – Afrikos ir Mauricijaus bendrosios organizacijos, 1963 – Afrikos vienybės organizacijos (nuo 2001 Afrikos Sąjunga), 1969 – Islamo konferencijos organizacijos (nuo 2011 Islamo bendradarbiavimo organizacija), 1975 – Vakarų Afrikos ekonominės bendrijos (pasitraukė 2024 01), 1994 – Vakarų Afrikos ekonominės ir valiutinės sandraugos nariu.
1489
Nigerio konstitucinė santvarka