nihilzmas (lot. nihil – niekas), visuomenės gyvenimo ar dalies jo reiškinių neigiamas vertinimas, neigimas neturint konkrečios pozityvios alternatyvos. Kartais nihilizmo sąvoka vartojama nusakant bendrą neigiamą nusistatymą, priešinimąsi tam tikriems veiksniams ar idėjoms. Nihilizmas susijęs su negatyvizmu, pesimizmu, skepticizmu. Nihilistų įsitikinimu, pasaulio ir žmogaus egzistavimas neturi jokios objektyvios prasmės, tikslo ar vertės, todėl vieni veiksmai negali būti laikomi geresniais už kitus. Nihilistai dažniausiai teigia, kad Dievas neegzistuoja (Dievo mirtis), dora neobjektyvi, vertybės sukurtos dirbtinai, teisybė kvestionuotina. Nihilizmas būdingas dadaizmo, dekonstruktyvizmo, futurizmo atstovams, pankų judėjimui (ypač išpopuliarėjo tarp jaunimo 20 amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje). Kai kurie istorijos laikotarpiai laikomi nihilistiniais, pavyzdžiui, J. Baudrillard’as visą postmodernizmo epochą vadino nihilistine, krikščioniškieji teologai ir mąstytojai modernizmo ir postmodernizmo epochas laiko bedieviškomis – taigi ir nihilistinėmis.
Skiriamos kelios nihilizmo, kaip sudėtingo socialinio istorinio reiškinio, formos. Dorinis, arba etinis, nihilizmas teigia, kad dora neegzistuoja, todėl nėra taisyklių, kaip dera elgtis. Egzistencinis nihilizmas yra įsitikinimas, kad gyvenimas neturi prasmės, žmonės yra nereikšmingi. Epistemologinis nihilizmas neigia bet kokį žinojimą ir teisybės sąvoką. Metafizinis nihilizmas kelia idėją, kad pasaulio ir visų jo objektų iš viso gali nebūti, kartais teigiama, kad nėra nė pačios egzistencijos (ši nihilizmo forma susijusi su solipsizmu ir antirealizmu). Mereologinis, arba kompozicinis, nihilizmas teigia, kad atskiros objektų dalys neegzistuoja – žmonėms tik atrodo, kad daiktai (t. p. kosmosas) susideda iš atskirų dalių. Teisinis nihilizmas neigia teisę kaip socialinį institutą, elgesio taisyklių sistemą. Manoma, nihilizmo užuomazgų atsirado 6 amžiuje prieš Kristų, kai senovės Graikijos filosofas Parmenidas supriešino būtį ir nebūtį. Nihilizmo terminą išpopuliarino rusų rašytojas I. Turgenevas (romanas Tėvai ir vaikai 1862), filosofiniame diskurse pirmasis pritaikė F. H. Jacobi, aiškindamas kritinį racionalizmą. Žymiausi nihilizmo, kaip filosofijos krypties, atstovai – G. W. Leibnizas, M. Heideggeris, J. Derrida, S. Kierkegaard’as. F. Nietzsche skelbė krikščioniškojo Dievo mirtį ir tradicinės absoliutinės doros bei universaliųjų vertybių atrofiją, tikėjimą laikė prigimties ignoravimu. G. Vattimo 20 amžiaus pabaigoje teigė, kad modernioji sąmonė nepakankamai nihilistinė – t. y. nepakankamai atsižadėjusi valios primesti daiktams prasmę, nemoka pažinti tų daiktų grynos, nuogos būties. Rusų rašytojo F. Dostojevskio kūriniuose atsispindi kova su nihilizmu.
LIETUVOJE nihilizmas būdingas A. Šliogeriui (Būtis ir pasaulis 1990, Niekio vardai 1997, Niekis ir esmas 2005). Nihilizmą tiria R. Šerpytytė (Nihilizmas ir Vakarų filosofija 2007).
nihilistai