Vatanabė Seitei. Balandžiai medyje (šilkas, tušas, dažai, apie 1887, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
nihònga (jap. Nihon – Japonija + ga – tapyba), japonų tapybos srovė, plėtojanti Japonijos tradicinės tapybos stilių. Kuriama tradicinėmis priemonėmis ir technika: tapoma teptuku ant rankų darbo popieriaus (washi) arba šilko (eginu) kinišku tušu (sumi) arba natūraliais mineraliniais (iwa-enogu) vandeniniais dažais. Nihonga būna vienspalvė ir polichrominė. Stilistiškai nevienoda, būdinga įvairi tematika, tradiciniai (peizažai, gėlės, paukščiai, mitologiniai personažai, portretai) ir nauji motyvai, grakštus piešinys, sodrus koloritas, susiliejantys, dažnai skaidrūs tonai. Kuriami kakemonai, makimonai, širmos, sienų pertvaros. Šiuolaikinės nihongos kūriniai dažnai tvirtinami ant rėmų kaip paveikslai.
Nihonga susiklostė Meidži laikotarpiu (1868–1912). Postūmį suteikė teoretikų K. Okakuros (1862–1913, žinomas ir kaip T. Okakura) ir E. Fenollosos (1853–1908) veikla, propagavusi tradicinę japonų kultūrą atviros visuomenės sąlygomis. Sekė jamato-ė mokykla, plėtojo Kano mokyklos, Rinpa, Maruyama Okyo mokyklų tradicijas, perėmė kai kuriuos Vakarų realistinio meno bruožus (perspektyvą, šešėliavimą), 20 a. modernistinių krypčių (ekspresionizmo, abstrakčiosios dailės, abstrakčiojo ekspresionizmo) elementus. Pradininkai – K. Šimomura (1873–1930), T. Jokojama, Š. Hišida (1874–1911). Žymesni atstovai: K. Kaburaki (1878–1972), S. Maeda (1885–1977), B. Cušida (1887–1936), E. Kato (1906–72), J. Ogura (1895–2000), Š. Nišida (g. 1953), K. Takamune (g. 1965), N. Tojomi (g. 1968), F. Kotaro (g. 1969), S. Jošida (g. 1984), užsienyje – M. Tanobe (g. 1937, Kanada), J. Kruger (g. 1955), M. Fujimura (g. 1960; abu Jungtinės Amerikos Valstijos).
Vatanabė Seitei. Rožės, paukščio jauniklis ir drugelis (šilkas, tušas, dažai, apie 1887, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
L: E. P. Conant, J. Th. Rimer, S. D. Owyoug Nihonga: Transcending the Past: Japanese-Style Painting, 1868–1968 Weatherhill 1996.
2972