nikãchas (< arab.), islame – santuokos sudarymo civilinė sutartis, reglamentuojama socialinių santykių (šeimų, bendruomenių ar net etninių grupių). Santuokinis amžius islamo įvairiose šalyse skiriasi. Sudarant santuoką mečetėje (teisinę procedūrą atlieka kadijus) arba įregistruojant valstybinėje įstaigoje privalo dalyvauti liudininkai (dažniausiai 2 vyrai). Priimta, kad moteris negali ištekėti už žemesnės socialinės padėties vyro. Moteris musulmonė gali tekėti tik už musulmono. Pirmą kartą sudarant santuoką (arba jei moteris nepilnametė), nuotakos sutikimas tradiciškai neprivalomas (pakanka tėvo arba globėjo sutikimo; tai vadinamoji sutartinė santuoka). Pilnametė, našlė arba išsiskyrusi moteris turi teisę pati duoti sutikimą būsimam vyrui per savo patikėtinį. Musulmonams leidžiama vesti ir krikščionę, ir judaizmo išpažinėją. Islamas pripažįsta, kad moteris yra visateisė ir lygi partnerė vyrui pratęsiant žmonių giminę. Vyrai privalo užtikrinti žmonoms (ir vaikams iki pilnametystės) materialinę gerovę, moteris neprivalo dirbti ir dalytis šeimos išlaidomis. Moteriai nemusulmonei prieš ištekant už musulmono neprivalu atsiversti į islamą nei prieš santuoką, nei po jos – vyras turi užtikrinti jai religinę laisvę, tačiau tokioje santuokoje gimę vaikai yra laikomi musulmonais ir turi būti auklėjami pagal islamo principus. Vienu metu vyras gali turėti iki 4 žmonų, kurios tiek tarpusavyje, tiek savo vyro atžvilgiu turi lygias teises, privaloma vienodai rūpintis visomis. Turkijoje, 1925 įvedus Šveicarijos teisės kodeksą, poligamija uždrausta.
Islamo teisė nedraudžia išsituokti, bet tik esant neišvengiamai būtinybei. Ištuoką inicijuoja vyras. Kai kurios islamo teisės mokyklos numato galimybę išsituokti abipusiu sutuoktinių sutarimu, t. p. – į vestuvių sutartį įtraukti moters teisę tam tikromis sąlygomis (pvz., dėl netinkamo vyro elgesio arba jam išprotėjus) nutraukti santuoką.