Nikarãgvos dail
Ikikolonijinio laikotarpio dailė
Nikaragvos teritorijoje indėnai nuo seno iš akmens kalė reljefais puoštus stulpus, petroglifus, žvėrių ir žmonių figūrėles. Išliko akmeninių Chorotegaso (500), Chontaleso (800), bazalto Zapateros salos (800–1200) statulų. Kurti papuošalai, namų apyvokos daiktai, įvairių rūšių polichrominiai keraminiai indai. Vakarų Nikaragvos pakrantėje išlikusių nikaragų, nandiamų, lunų ir managų tautelių dirbiniai – vieni archajiškiausių keramikos pavyzdžių. Jie puošti subtiliais pjūvių ornamentais, pasižymi detalių atlikimo precizika, nemažai jų dekoruota sudėtingu geometriniu ornamentu.
keraminis dubuo (12–15 a., Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Kolonijinio laikotarpio dailė
16 a. pirmoje pusėje Nikaragvos kolonizatoriai pradėjo statyti pirmuosius miestus (Leónas, Granada), evangelizuoti kraštą; tai lėmė kolonijinės religinės dailės sklaidą. 16–18 a. daugiausia kūrė meistrai iš užsienio šalių – Ispanijos, Meksikos, Gvatemalos. Grafikos kūrinių sukūrė nuo 1528 po Nikaragvą keliavę Vakarų Europos metraštininkai (ispanas G. F. de Oviedo y Valdésas, 1478–1557). 17–18 a. kurtas vadinamųjų metisų liaudies menas: medžio drožiniai, skulptūros ir sidabro dirbiniai (vėliau išpopuliarėjo suvenyrų gamyboje). Iki 18 a. pabaigos dailėje vyravo tik religinė tematika. Κolonijinę barokinę dailę labai veikė Ispanijos ir Gvatemalos menas. Leóne gaminta sidabro juvelyriniai dirbiniai.
Dailė po nepriklausomybės paskelbimo
19 a. pradžioje meno raida suaktyvėjo, tačiau vis dar buvo juntama ispanų meno įtaka, daugiausia kurta religinės kompozicijos, plito užsakomieji portretai. Žymesni šio laikotarpio dailininkai: J. y Toribio Jérezas (1850–?), A. Leónas Caldera (g. 1864) ir tapytojas iš Kolumbijos S. Paramo (1841–1915). 20 a. pradžioje kūrė tapytojai J. Bautista Cuadra (1877–1952), A. Sarria de Masaya ir skulptorius J. Navasas. Liaudies gyvenimą vaizduojančių kūrinių šiuo laikotarpiu sukūrė tapytojas realistas (vadinamasis gėlių tapytojas) A. Alonso Rochi (1898–1973) ir skulptorius R. de la Selva, vieni pirmųjų sulaukusių pripažinimo užsienyje. Kiti žymesni dailininkai: P. Ortiz de Masaya (1911–50), E. Brownas.
1939 skulptorius G. Amadoras Lira (g. 1910) įsteigė Nacionalinę dailės mokyklą Managvoje. 1947 jos direktoriumi tapo R. Peñalba, kurio pastangomis 20 a. antros pusės dailėje atsirado modernizmo apraiškų. Abstrahuotos figūrinės tapybos kūrinių sukūrė A. Moralesas (g. 1927), skulptoriai F. Saravia (g. 1922), E. Grøn (1917–67). 7 dešimtmetyje primityvųjį meną išpopuliarino tapytoja A. Guilléna (1887–1964). 1963–72 veikė dailininkų grupuotė Praxis, plėtojusi abstrakčiąją tapybą. 1968–77 veikė tapytojų primityvistų grupuotė Solentiname, kurios nariai – Mancarróno salos (Solentiname Lagos de Nicaragua archipelagas) žemdirbiai, paskatinti R. Pérez de la Rochos (g. 1949), kūrė primityvųjį meną.
Po 1979 revoliucijos menininkų grupuotė Unión Nacional de Artistas Plásticos sukūrė grafikos kūrinių, freskų: A. Canaleso (1945–90), L. Cerrato (g. 1946), J. Aquirreso (g. 1954) freskos Velásquezo parke, Managvoje. Nuo 1980 skulptorius F. Saravia (g. 1922) siekė atgaivinti ikikolonijinio laikotarpio keramikos meno tradicijas. Jas tęsė vienas žymesnių 20 a. keramikų R. Potosme (g. 1966), San Juan de Orientėje įkūręs Quetzalcóatl amatų dirbtuves. 1990–91 R. Quintanilla (g. 1954) įkūrė šiuolaikinio meno dailininkų grupuotę Artefactoria, buvo leidžiamas dailės žurnalas Artefakto; žymesni nariai T. Codina, J. Bautista, D. Occónas, P. Belli (1964) ir A. Arthola (g. 1951).
2271
keraminis trikojis indas (ikikolonijinis laikotarpis)
Nikaragvos kultūra
Nikaragvos konstitucinė santvarka
Nikaragvos partijos ir profsąjungos