Nikarãgvos istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Manoma, dabartinės Nikaragvos teritorijoje žmonės apsigyveno dešimtame tūkstantmetyje prieš Kristų. Ispanų kolonizacijos išvakarėse čia vyravo 6–10 a. iš Meksikos atėjusios actekų ir toltekų gentys. Indėnai vertėsi žvejyba, medžiokle, maisto rinkimu, kai kur ir žemdirbyste, amatais, lydė auksą.
petroglifai Nikaragvos ežero Ometepės saloje
Kolonijinis laikotarpis
senojo Leóno griuvėsiai – pasaulio paveldo vertybė
1502 šią šalį, vadinamą vienos genties vado Nikarao vardu, atrado K. Kolumbas. 1522 ispanai pradėjo ją užkariauti. 1524 įkūrė Granados ir Leóno miestus. 1570 Nikaragva prijungta prie Ispanijos Gvatemalos generalkapitonijos. Vietos gyventojai buvo pavergti, dalis jų išnaikinta. Daugiausia jų išliko pajūryje, prie Karibų jūros. Didžioji dalis dirbamos žemės atiteko ispanams ir jų palikuoniams. Šalyje sparčiai klostėsi stambi žemėvalda. Nuo 16 a. į Nikaragvą dirbti plantacijose iš Afrikos buvo atvežama juodaodžių vergų. Ūkio pagrindą sudarė kavamedžių, kakavmedžių, kukurūzų, bananų auginimas. 19 a. pradžioje pradėjo plisti samdomasis darbas. Vyraujančia krašto politine ir ekonomine jėga tapo kreolai (ispanų palikuoniai).
Nepriklausomybės laikai
19 a. pradžioje kilo išsivadavimo judėjimas. 1821 09 15, per Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karą (1810–26), kreolai paskelbė Gvatemalos generalkapitonijos nepriklausomybę. 1822 šalis prisijungė prie Meksikos imperijos. 1823, Meksikos imperijai žlugus, Nikaragva su Gvatemala, Hondūru, Salvadoru, Kosta Rika sudarė federacinę valstybę – Jungtines Centrinės Amerikos Provincijas. 1824 panaikinta vergija. Nuo 1838 04 Nikaragva – nepriklausoma valstybė. Šalyje pradėjo formuotis politinės partijos: konservatorių (atstovavo stambiesiems žemvaldžiams ir katalikų dvasininkams) ir liberalų (atstovavo prekybininkams, smulkiesiems žemvaldžiams). 19 a. viduryje dėl Nikaragvos (per jos teritoriją buvo galima iškasti Ramųjį vandenyną ir Karibų jūrą jungiantį kanalą) pradėjo varžytis Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV). 1841 Didžioji Britanija įvedė savo protektoratą Nikaragvos teritorijai prie Karibų jūros, 1849 užėmė salą Fonsecos įlankoje. JAV, matydamos stiprėjančią Didžiosios Britanijos įtaką, t. p. sustiprino savo ekspansiją. JAV bendrovės įsigijo šioje šalyje bananų ir kavos didelių plantacijų. 1855 amerikiečių avantiūristas W. Walkeris su būriu įsiveržė į Nikaragvą ir 1856 pasiskelbė jos prezidentu. Gvatemalos, Hondūro ir Salvadoro kariuomenės jį išvijo. 1858 Nikaragvos sostine paskelbta Managva. 1867–93 valdė konservatoriai. 1893, pasinaudoję konservatorių nesutarimais, į valdžią atėjo liberalai. 1893–1909 prezidento J. S. Zelayos vyriausybė įgyvendino kai kurias liberalias reformas (atskyrė Bažnyčią nuo valstybės, įvedė visuotinių rinkimų teisę ir kita). Šalyje intensyviai buvo tiesiami geležinkeliai. J. S. Zelaya, siekdamas susilpninti JAV įtaką šaliai, bandė orientuotis ir į Didžiąją Britaniją, Japoniją. Tai sukėlė JAV nepasitenkinimą. 1909, parėmus JAV, šalyje buvo įvykdytas valstybės perversmas. 1910 valdžią perėmė proamerikietiškai nusiteikę kariškiai. Per trumpą laiką pasikeitė keli prezidentai. 1912 JAV, motyvuodamos savo piliečių apsauga, okupavo Nikaragvą. 1912–33 (su pertrauka) Nikaragvoje buvo JAV kariuomenė. 1914 08 05 Vašingtone buvo pasirašyta nelygiateisė JAV ir Nikaragvos sutartis (Bryano–Chamorro sutartis). Pagal šią sutartį, JAV gavo išskirtinę teisę Nikaragvos teritorijoje statyti ir eksploatuoti kanalą, kuris jungtų Atlanto vandenyną ir Karibų jūrą. Šalyje milžinišką įtaką įgijo JAV bendrovės (ypač United Fruit Company), kurios steigė dideles bananų ir kitų vaisių plantacijas. I pasauliniame kare (1914–18) Nikaragva nedalyvavo.
1917–20 Nikaragvos prezidentu buvo E. Chamorro Vargasas, kuris su JAV sudarė kelias Nikaragvai nenaudingas sutartis. 1925 01, prezidentu tapus C. Solorzano, iš Nikaragvos buvo išvesta JAV kariuomenė. 1925 10 per valstybės perversmą E. Chamorro Vargasas nušalino C. Solorzano ir vėl tapo prezidentu. Visi svarbiausi postai valstybėje atiteko jo šeimos nariams. JAV ir Centrinės Amerikos valstybėms jo vyriausybės nepripažinus, E. Chamorro Vargasas atsistatydino. Į šalį vėl buvo įvesta JAV kariuomenė.
A. C. Sandino (viduryje) su bendražygiais (1929)
20 a. 3 dešimtmetyje Nikaragvoje labai sustiprėjo kairiosios jėgos. 1925 susikūrė marksistinės pakraipos partija – Darbo partija. 1926 A. C. Sandino vadovaujamas būrys pradėjo ginkluotą kovą su šalyje įsigalėjusiu režimu ir JAV kariuomene. Sėkminga sukilėlių kova privertė JAV vyriausybę išvesti iš šalies savo kariuomenę (1933). Padedant JAV buvo sukurta Nacionalinė gvardija, ginanti vietos oligarchų ir amerikiečių interesus. 1934 02 Nacionalinės gvardijos vado A. Somozos Garcíaʼos įsakymu A. C. Sandino buvo nužudytas. 1937 prezidentu tapo A. Somoza García, kuris vidaus ir užsienio politikoje visiškai orientavosi į JAV. Šalyje keliems dešimtmečiams įsigalėjo Somozų autoritarinis režimas. 1941 12 Nikaragva paskelbė karą Japonijos, Vokietijos ir Italijos valstybių blokui, bet karo veiksmuose nedalyvavo.
6 dešimtmečio viduryje A. Somozos Garcíjos klanas jau valdė šalies svarbiausius turtus. Somozų šeima padarė milžinišką žalą šalies gamtai ir žmonėms. Jų laikais buvo masiškai kertami miškai, naudojami pesticidai, uždrausti daugelyje kitų kraštų. 1954 Nikaragva prisidėjo prie valstybės perversmo Gvatemaloje, po kurio čia įsigalėjo autoritarinis režimas. 1956 09 A. Somoza García buvo nužudytas. Prezidentu tapo jo sūnus L. Somoza Debayle (1957–63). Režimas buvo šiek tiek liberalizuotas (leista veikti profesinėms sąjungoms). 1959 Kuboje įsigalėjus komunistiniam režimui, Nikaragvoje vėl sustiprėjo kairysis judėjimas. Prezidentaujant L. Somozos broliui A. Somozai Debayle’i (1967–72 ir 1974–79) Nikaragva tapo dar labiau priklausoma nuo JAV. 1972 per žemės drebėjimą buvo sugriauta Managva, namų neteko apie 500 000 žmonių. Apie pusę tarptautinės bendrijos paramos, skirtos nukentėjusiems gyventojams, pasisavino Somozų šeima, tai dar labiau paaštrino padėtį šalies viduje. 8 dešimtmečio viduryje šalyje suaktyvėjo Sandinistų nacionalinio išsivadavimo fronto (įkurtas 1961), kurį palaikė Kuba, o netiesiogiai ir SSRS, ginkluota kova. 1978 prasidėjo šio judėjimo vadovaujamas sukilimas. 1979 06 17 Kosta Rikoje Sandinistų nacionalinio išsivadavimo frontas ir kitos opozicinės jėgos sudarė Nikaragvos laikinąją demokratinę nacionalinio atgimimo vyriausybę, į kurią įėjo 20 įvairių prieš diktatūrą kovojančių jėgų atstovų. 1979 07 A. Somoza Debayle atsistatydino ir išvyko iš šalies.
Atėjusi į valdžią opozicija nacionalizavo Somozų ir jų šalininkų turtus, paleido Nacionalinę gvardiją, sudarė Sandinistų liaudies armiją. 1984 Nikaragvos prezidentu buvo išrinktas Sandinistų nacionalinio išsivadavimo fronto vadovas D. Ortega, kuris bandė vykdyti socialistinio pobūdžio reformas (žemės ūkio kolektyvizacija ir kita). Dalis gyventojų ir nuversto režimo šalininkai (vadinamieji kontros) tam pasipriešino. Opoziciją parėmė (ir ginklais) JAV. Šalyje vėl prasidėjo ginkluoti konfliktai. 1990 Nikaragvos prezidente buvo išrinkta konservatorė V. Barrios de Chamorro. Jos vyriausybė, siekdama nutraukti sandinistų kariuomenės ir JAV remiamų kontrų karą, susitarė su šių grupuotėmis dėl jų nusiginklavimo, sumažino sandinistų kariuomenę. Šalyje, padedant tarptautinėms finansinėms organizacijoms, buvo pradėtos liberalios ekonominės reformos.
Sandinistų liaudies armijos kariai (1983)
1997–2002 Nikaragvos prezidentu buvo konservatorius A. Alemánas, 2002–07 – E. Bolañosas. Liberalios reformos kiek pagyvino šalies ūkį, bet nepatenkino didžiosios dalies visuomenės lūkesčių. Nuo 2007 Nikaragvos prezidentas – vėl D. Ortega (išrinktas, kai viešai atsisakė marksistinės-lenininės ideologijos ir suartėjo su Katalikų Bažnyčia; 2011 ir 2016 perrinktas). Jis valdo vis labiau autoritariškai (2016 viceprezidente išrinkta D. Ortegos sutuoktinė Rosario Murillo). 2018 04 prasidėję taikūs studentų protestai prieš socialinių garantijų mažinimą virto smurtiniais susirėmimais. Užsienio politikoje Nikaragva orientuojasi į Venesuelą, Kubą, Rusiją.
Nuo 1945 Nikaragva yra Jungtinių Tautų, nuo 1948 – Amerikos valstybių organizacijos narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1994.
Nikaragvos konstitucinė santvarka
Nikaragvos partijos ir profsąjungos