Nikarãgvos literatūrà. Kuriama ispanų kalba. Iš žodinės kūrybos yra išlikęs vėliau užrašytas nauatlių genties religinis himnas Saulei, kelios obtiavos genties indėnų poemos, miskitų genties indėnų giesmės, maygnos genties indėnų pasakos. Seniausia žinoma rašytinė kronika apie Nikaragvą – P. Mártiro de Anglería (1457–1526) veikalas Keli Naujojo Pasaulio dešimtmečiai (Décadas del Nuevo Mundo 1494–1526), kur aprašoma konkistadoro G. G. Dávilos ekspedicija į šią šalį, minimi juvelyriniai dirbiniai, žmonių aukojimas. Svarbus kapitono G. F. de Oviedo y Valdéso parašytas veikalas Bendroji ir tikroji Vakarų Indijos istorija (Historia general y Natural de las Indias 1526), kur aprašoma Nikaragvos gamta, gyvūnija, čiabuvių papročiai, gyvenimas. Didelę reikšmę turi užrašyti pasakojimai apie tose vietose veikusius anglų, prancūzų ir olandų piratus. Svarbiausias šia tema parašytas veikalas – H. Morgano ekspedicijos chirurgo J. Esquemelingo knyga Amerikos piratai (Piratas de América 1678), kur pateikiama daug duomenų apie šalį. Kolonijinio laikotarpio pradžioje plėtojosi žodinė kūryba, kuri reiškėsi ispanų meilės romansais, religinėmis vienuolių rašomomis giesmėmis ir nedidelėmis jų kuriamomis religinėmis pjesėmis. Žymiausias ankstyvojo kolonijinio laikotarpio kūrinys yra nežinomo autoriaus pusiau ispanų, pusiau nauatlių genties indėnų kalbomis 17 a. viduryje parašyta komedija su šokiais Gvegvensė, arba Pelių patinas (Güegüense o Macho Ratón). Dėl prasidėjusių nepriklausomybės kovų vėlesni laikotarpiai buvo labai nepalankūs rašytinei kūrybai. Palankesnė padėtis susidarė tik 19 a. antroje pusėje. Iš šio laikotarpio prozininkų žymesni istorinėmis temomis rašę J. D. Gámezas (1851–1918), G. Guzmánas, kostumbristinių (kostumbrizmas) romanų kūrėjai A. Fletesas Bolaоñosas (1878–1930), P. J. Chamorro Zelya (1880–1952), C. J. Valdésas. Amerikiečių intervenciją į šalį vaizdavo H. Robleto (1882–1968). Modernizmo pradmenys ryšku prozininko C. A. Bravo (1882–1975) kūryboje. Žymiausias modernizmo pradininkas šalyje ir Lotynų Amerikoje – poetas R. Darío. Jo idėjas tęsė poetai modernistai R. Mayorga Rivasas (1862–1925), J. de Diosas Vanegasas (1873–1964), S. Argüello (1871–1940), L. Argüello (1887–1937), R. Montielis (1887–1972), R. Sáenzas Moralesas (1891–1927). Garsiausi poetai postmodernistai: A. H. Pallaisas (1885–1954), A. Cortésas (1893–1969), S. de la Selva (1893–1958). 20 a. pirmoje pusėje poezijoje prasidėjo avangardistinis judėjimas; žymiausi jo atstovai: A. Gabralesas (1901–74), J. Coronelis Urtecho (1906–94), O. Rocha (1910–86), P. A. Cuadra (1912–2002), J. Pasosas (1914–1947). Vėliau intymiąją poeziją kūrė E. Fernándezas Moralesas (1918–82), indėnų gyvenimą aprašė F. Pérezas Estrada (1919–82). Postavangardistinės krypties rašytojai: E. Mejía Sánchezas (1923–85), C. E. Martínezas Rivasas (1924–98), dvasininkas ir politikas E. Cardenalis (g. 1925). 20 a. viduryje kūrė poetai G. Rothschuhas Tablada (g. 1926), F. Silva (g. 1927), M. Cajina Vega (1929–95), H. Peña (g. 1936). 7 dešimtmetyje atsiranda 2 antagonistinės literatūros grupės: Išduotoji karta (poetai R. Cuadra, g. 1940, E. Yllescas, g. 1941, I. Uriarte, g. 1942) ir Autonomijos karta, kovojusi su diktatūra (poetai F. Gordillo, 1940–67, S. Ramírezas Mercado). Kiti žymiausi šio laikotarpio poetai: N. Fuentesas (g. 1941), A. Gutiérrezas (g. 1943), F. Cabralesas (g. 1944), F. de Assís Fernándezas (g. 1945), J. E. Arellano (g. 1946). Žymiausios poetės: V. Meneses (g. 1944), G. Gabuardi (g. 1945), G. Belli (g. 1948), D. Zamora (g. 1950); jų kūrybai būdinga šalies ir moterų išlaisvinimo temos. Aktualią tuo laikotarpiu problemą – diktatūrą – kritikavo poetai L. Rugama (1949–70), E. Blandónas (g. 1951), J. Valle Castillo (g. 1952), A. Bravo (g. 1953), G. A. Páezas (g. 1954), M. Martínezas (g. 1955), F. A. Silva (g. 1957), E. Aguirre (g. 1961), B. Castellónas (g. 1968). Gyvenimą bananų plantacijose vaizdavo prozininkai E. Quitana (1908–71), J. Románas (1908–93). Kostumbrizmas būdingas prozininko A. Calero Orozco (1899–1980) kūrybai. Moderniosios prozos pradininkai rašytojai Ch. Alfaro (g. 1929), M. Fiallosas Gilis (1907–64). Vaikų gyvenimo tema kūrė F. Silva, miesto gyvenimą vaizdavo J. Aburto (1918–88), socialiai orientuota F. Centeno Zapata (1921–2000) proza. Prozą kūrė rašytojai S. Ramírezas-Mercado, A. Bravo, M. Martínezas. Prozininkės: R. Aguilar (g. 1938), I. Prego (1933–2000), G. Guardia (g. 1940), I. Rodríguez (g. 1944), M. Palma (g. 1949).
Šalies teatras išsiplėtojo iš religinio bei gatvių teatro ir labiau paplito tik 20 amžiuje. Pjeses kūrė P. A. Cuadra, A. Ordóñezas Argüello, H. Robleto. Istorines pjeses rašė dramaturgas E. F. Moralesas. Klasikinio teatro tradicijas plėtojo R. Steineris (1936–87). Pjeses kuria dramaturgas A. Icaza (g. 1943). Satyrinės pjesės žanrą plėtojo M. de Jesúsas Balandónas.
Nikaragvos kultūra
2440
Nikaragvos konstitucinė santvarka
Nikaragvos partijos ir profsąjungos