Berdiajev Nikolaj (rus. Николай Бердяев; Nikolajus Berdiãjevas) 1874 03 18Kijevas 1948 03 24Clamart (prie Paryžiaus), rusų filosofas. Kembridžo universiteto garbės daktaras (1947).
Biografijos faktai
1894–97 studijavo Kijevo universitete (pašalintas). Dalyvavo socialdemokratų judėjime, buvo tremiamas, kalintas. 1917–22 organizavo diskusijas religinėmis ir filosofinėmis temomis. Maskvos universiteto profesorius (1920). 1922 sovietų valdžios išsiųstas iš šalies, Paryžiuje įkūrė rusų emigrantų religinę ir filosofinę akademiją. Nuo 1925 gyveno Paryžiuje. 1925–40 redagavo žurnalą Put'. Vienas ekumeninio judėjimo iniciatorių.
Filosofinės pažiūros
Ankstyvuosiuose darbuose plėtojo K. Marxo idėjas, dorovę siejo su moksline verifikacija, laisvę – su pažinta būtinybe. Tapęs idealizmo šalininku kritikavo marksizmą, nagrinėjo egzistencializmą ir personalizmą. N. Berdiajevo filosofijos ir etikos veikalų svarbiausias objektas – žmogaus asmenybė, Dievo valios ir žmogaus laisvės santykis. Pasak N. Berdiajevo, pasaulis priklauso nuo dieviškosios būties, o žmogaus laisvė svarbesnė už būtį; žmogus vertingesnis už visuomenę, valstybę. Skyrė tris etinės raidos pakopas: įstatymo etiką (Senasis Testamentas), nuodėmių išpirkimą (Naujasis Testamentas), kūrybos etiką (aukščiausia pakopa). Kūryba padeda įveikti neigiamus civilizacijos padarinius. Kuriantis žmogus patenka į aukštesnę būties pakopą (anot N. Berdiajevo, tai yra naujausiųjų laikų krikščioniškosios etikos esmė). N. Berdiajevas tyrė kultūrą, istoriją.
Nikolaj Berdiajev
Pagrindiniai veikalai
Sukūrė veikalus Visuomenė ir naujoji religinė sąmonė (Novoe religioznoe soznanie i obščestvennost' 1907), Laisvės filosofija (Filosofija svobody 1911), Kūrybos prasmė (Smysl tvorčestva 1916), Istorijos prasmė (Smysl istorii), Nelygybės filosofija (Filosofija neravenstva, abu 1923), Naujieji viduramžiai (Novoe srednevekov‘e 1924), Rusų idėja (Russkaja ideja 1949), autobiografiją Savęs pažinimas (Samopoznanie 1949, lietuvių kalba 1999).
854