Gogol Nikolaj (rus. Николай Гоголь, Nikolajus Gògolis) 1809 04 01Velikije Soročincai (Poltavos sr.) 1852 03 04Maskva, rusų rašytojas.
Biografijos bruožai
1821 ir 1824–29 su N. Kukolniku ir J. Hrebinka mokėsi Nežino aukštųjų mokslų gimnazijoje, su jais leido rankraštinį žurnalą Zvezda. 1828 apsigyveno Sankt Peterburge. Dirbo valstybės tarnyboje. 1834–35 dėstė visuotinę istoriją Sankt Peterburgo universitete. V. Alovo slapyvardžiu išleido epigonišką poemą Gansas Kiuchelgartenas (Ganc Kjuchel′garten 1829). Nuo 1836 gyveno daugiausia užsienyje (Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Italijoje). Apie 1840 sustiprėjo polinkis į religinį misticizmą. 1848 grįžo į Rusiją.
Nikolaj Gogol (dailininkas F. Molleris, aliejus, 1841, Tretjakovo galerija Maskvoje)
Ankstyvoji kūryba
Ankstyvajai kūrybai būdinga romantizmo bruožai. Apysakose (rinkinys Vakarai vienasėdyje prie Dikankos / Večera na chutore bliz Dikan′ki 2 d. 1831–32, pastatytas filmas 1961, režisierius A. Rou) vaizduojamas Ukrainos kaimas, jo papročiai, grindžiami tikėjimu antgamtiškumu, poetizuojamas žmogaus ryšys su gamta. Joms būdinga spalvingi personažai, tautosakos ir fantastikos, lyrizmo ir humoro derinimas.
Vėlyvoji kūryba
Vėlesnė kūryba realistinė, joje ryšku kritiškumas. Apysakose satyriškai parodoma dvarininkų kasdienybė (Pasakojimas apie tai, kaip Ivanas Ivanovičius susipyko su Ivanu Nikiforovičium / Povest′ o tom, kak possorilis′ Ivan Ivanovič s Ivanom Nikiforovičem 1834, Senųjų laikų dvarininkai / Starosvetskie pomeščiki 1835), panaudojami ukrainiečių mitologijos motyvai (Vijus / Vij 1835, lietuvių kalba pavadinimu Baubas 1939), poetizuojamos kazokų praeities kovos už laisvę (Tarasas Bulba 1835, antrasis variantas 1842, lietuvių kalba 1924, 1949), tragikomiškai atskleidžiami miesto kontrastai (Nevos prospektas / Nevskij prospekt, Pamišėlio užrašai / Zapiski sumasšedšego, abi 1835), mažojo žmogaus pasaulėjauta (Nosis / Nos 1836, Apsiaustas / Šinel′ 1842). Komedijoje Revizorius (1836, lietuvių kalba 1911, 1934, 1951) išjuokiamos valdininkijos ydos.
Knygoje Parinktosios vietos iš susirašinėjimo su draugais (Vybrannye mesta iz perepiski s druz′jami 1855) N. Gogolis išreiškė pozityvų požiūrį į Rusijos gyvenamąjį metą, ragino kurti visuomenę, grindžiamą asmenine atsakomybe ir religinėmis nuostatomis.
„Mirusios sielos“
Svarbiausias N. Gogolio kūrinys – romanas Mirusios sielos (Mjortvye duši t. 1 1842, lietuvių kalba 1937, 1946). Jame vaizduojant absurdišką situaciją (pagrindinis veikėjas Čičikovas superka mirusias sielas) kuriami groteskiški dvarininkų paveikslai. Veikėjai vaizduojami buitinėse situacijose, dažnai sudaiktinami, bet į absurdišką vyksmą neįtraukiami. Romane derinama nuotykių, kelionių, buitinio romano bruožai. Spaudoje romanas buvo įvertintas kaip socialinė kritika. Tam prieštaraudamas N. Gogolis parašė antrąjį tomą, kuriame pavaizdavo dvarininkų dvasinį atgimimą (1845 rankraštį sunaikino). Vėliau pradėjo rašyti iš naujo, paaštrėjus dvasinei krizei prieš mirtį rankraštį sudegino (likę fragmentai išspausdinti 1857).
Kūrybos bruožai
N. Gogolio stiliui būdinga fantazijos ir realybės derinimas, etnografinės, buitinės ir literatūrinės detalės, stilizuota kalba (tarmybės, profesinis žargonas), metaforos.
Kūryba turėjo didelę įtaką rusų ir pasaulinei literatūrai, teatrui.
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą N. Gogolio kūriniai pradėti versti 19 amžiaus pabaigoje. 1890 buvo paskelbta apysaka Baisingasis kerštas, 1907 – Gegužės naktis, arba Paskenduolė (Maiskaja noč′, ili Utoplennica 1831, sukurtas stereofilmas 1952, režisierius A. Rou). Išleista apysakų rinkiniai Apysakos (1939, 1969), Mirgorodas, Peterburgo apysakos, Vakarai vienasėdyje prie Dikankos (visi 1947), rinkiniai Komedijos (1947), Raštai (1952, 5 t. 1953–54).
Pastatymai
Lietuvos teatruose pastatyta pjesės Revizorius (1933, 1946, 1952, 1969, 1977, 2001, 2019), Vedybos (1947, 1951, 1998, 2011, 2014), N. Gogolio kūrinių inscenizacijų: Mirusios sielos (1977), Pamišėlio užrašai (1985, 2009), Pamišėlis (2018), Nosis, Lošėjai (abi 1991), Apsiaustas (1994).
1
2378
-Alov; Alovas