Losskij Nikolaj (rus. Николай Лосский; Nikolajus Lòskis) 1870 12 06Kreslovka (prie Vitebsko) 1965 01 24Sainte-Geneviève-des-Bois (Essonne’o departamentas, Prancūzija), rusų filosofas. Dr. (1907).
Išsilavinimas ir pedagoginė veikla
1888–1900 studijavo Sankt Peterburgo, Strasbūro, Leipcigo universitetuose. Klausė W. Windelbando, W. Wundto paskaitų. 1900–22 dėstė Sankt Peterburgo universitete; profesorius (1916). 1922 dėl politinių pažiūrų ištremtas į užsienį. Gyveno Čekoslovakijoje, dėstė Brno, Bratislavos ir Rusų (Praha) universitetuose. Nuo 1946 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, vėliau – Prancūzijoje. 1946–50 dėstė Šv. Vladimiro dvasinėje seminarijoje Niujorke.
Nikolaj Losskij
Intuityvizmas
Plėtojo intuityvizmo idėjas, remdamasis intuicijos principu kūrė ontologiją (vadinamąjį hierarchinį personalizmą), filosofinę antropologiją ir psichologiją, logiką, etiką, estetiką. Kritikuodamas empirizmo ir racionalizmo ribotumą teigė, kad pažinimo teorija turi atsisakyti subjekto–objekto perskyros ir pripažinti jų pirmapradę vienybę. Pasaulis yra organiška visuma, žmogus – su ja susieta viršlaikinė ir viršerdvinė būtis. Teigė mistine intuicija suvokiamą viršracionalią, vadinamąją metaloginę, būtį. Parodė, kad išgyvenimai yra žinojimo tyrimo objektas.
Etika
Etiką vadino vertybių ontologine teorija, kuri pagrįsta būties absoliučios pilnatvės siekiu. Gėrio, tiesos, grožio, meilės ir visuotinio tobulumo vertybėse įžvelgė absoliutų ir aukščiausiąjį pradą, nagrinėjo teigiamą ir neigiamą laisvės sampratą. Individas turėtų savanoriškai atsisakyti naudojimosi formaliai neribota laisve ir besąlygiškai pasirinkti gėrio kelią į Dievo karalystę.
Idealiosios būties samprata
Teigė, kad empirinės būties pagrindas yra idealioji būtis. Jo konkrečios idealiosios būties samprata artima G. W. Leibnizo monadai, kurią jis vadino substancialiu veikiančiuoju (rus. substancial′nyj dejatel′). Pastarąjį laikė ne tik pažįstančiuoju, bet ir kuriančiuoju būtį.
Įtaka
Turėjo įtakos intuityvizmo filosofijai.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Intuityvizmo pagrindimas (Obosnovanie intujtivizma 1906), Pasaulis kaip organiška visuma (Mir kak organičeskoe celoe 1917), Pagrindiniai gnoseologijos klausimai (Osnovnye voprosy gnoseologii 1919), Valios laisvė (Svoboda voli 1927), Vertybė ir būtis (Cennost′ i bytie 1931), Juslinė, intelektinė ir mistinė intuicija (Čuvstvennaja, intelektual′naja i mističeskaja intuicija 1938), Absoliučiojo gėrio sаlygos: Etikos pagrindai (Uslovija absoljutnogo dobra: Osnovy ėtiki 1944), Rusų filosofijos istorija (Istorija russkoj filosofii 1951), Dostojevskis ir jo krikščioniškoji pasaulėžiūra (Dostoevskij i ego christijanskoe miroponimanie 1953), Rusų liaudies charakteris (Charakter russkogo naroda 1957).
L: N. Starčenko Mir, intuicija i čelovek v filosofii N. O. Losskogo Moskva 1991.
384