Marr Nikolaj (Nikolajus Mãras) 1864 12 25Kutaisi 1934 12 20Leningrad, rusų archeologas, istorikas, kaukaziečių kalbų tyrinėtojas. Peterburgo mokslų akademijos (1912), vėliau SSRS mokslų akademijos narys. 1890 baigė Sankt Peterburgo universitetą. Nuo 1909 šio universiteto profesorius. Svarbiausia tyrinėjimų sritis – armėnų ir gruzinų filologija. Ištyrė ir paskelbė armėnų ir gruzinų senosios literatūros paminklų, pradėjo leisti senųjų tekstų šiomis kalbomis leidinių seriją (13 t. 1900–13). Tyrinėjo kaukaziečių kalbas (abchazų, kartvelų ir kitas), Kaukazo istoriją, archeologiją ir etnografiją, bandė tyrinėti kalbos kilmę, prokalbę, senųjų kalbų genealoginius ryšius. Iš pradžių sekė jaunagramatikių tradicijomis. Buvo įsitikinęs, kad iš dabartinės kalbos būklės galima spręsti apie seniausią jos raidos sluoksnį – pirmąją primityvaus žmogaus kalbą – ir kad kalbos plėtojasi pakopomis – nuo žemesnio raidos laipsnio eina prie aukštesnio. Mėgino nustatyti kalbų hierarchinę eilę (aukščiausią vietą užimančios indoeuropiečių ir semitų kalbų grupės). 1908 ištyrė vadinamųjų jafetitų kalbų grupę (iš pradžių kaukaziečių kalbas, 1920 – dar ir baskų, etruskų, hetitų), sukūrė šių kalbų giminystės teoriją.
1924 pasiskelbė marksizmo šalininku kalbotyroje, 1926 paneigė savo ankstesnius darbus, atmetė lyginamąjį kalbų tyrinėjimo metodą, laikė jį buržuaziniu mokslu, nesuderinamu su marksizmu, indoeuropeistiką – kolonializmo ir rasizmo ideologijos instrumentu. Sukūrė naująją kalbotyros kryptį, vadinamąjį marizmą – kalba esanti tam tikros visuomeninės ir ekonominės formacijos antstatas, turintis klasinį pobūdį. Kalba kintanti kartu su visuomenės struktūra ir jos ekonomine baze. Egzistuojančios ne tautų, bet tam tikrų visuom. sluoksnių kalbos. Sukūrė teoriją apie kalbų kryžiavimąsi. Atmetė prokalbės terminą, teigė, kad kalbos atsiranda kryžiavimosi, liejimosi būdu. Šiuo būdu iš 4 pirminių garsų elementų (sal, ber, jon, roš) atsiradusios visos kalbos. Veikaluose vis dėlto pabrėžė sinchroninių tyrinėjimų, kalbų tipologijos, sociolingvistikos svarbą.
Sovietų valdžios propaguojama marizmo teorija 1930–1949 plačiai taikyta įvairiose kalbotyros srityse, po II pasaulinio karo ši teorija neigiamai veikė lietuvių kalbotyros raidą. Po N. Marro mirties jo idėjas plėtojo marizmo sekėjai (I. Meščianinovas, S. Kancelsonas, M. Guchmanas). Kitose valstybėse ši teorija atmesta kaip nemokslinė. SSRS marizmas pasmerktas 1950 po J. Stalino kritiško straipsnio.