Nekrasov Nikolaj (rus. Николай Некрасов, Nikolajus Nekrãsovas) 1821 12 10Synkai (Vinnycios sr., Ukraina) 1878 01 08Sankt Peterburgas, rusų poetas.
Biografijos faktai
Nuo 1838 gyveno Sankt Peterburge. 1839–40 Sankt Peterburgo universiteto laisvasis klausytojas. 1842–43 suartėjo su V. Belinskiu ir kitais natūraliosios mokyklos grupuotės rašytojais – V. Daliu, F. Dostojevskiu, A. Gercenu, D. Grigorovičiumi, I. Turgenevu. Suredagavo ir išleido jų kūrybos almanachus Peterburgo fiziologija (Fiziologija Peterburga 2 d. 1845) ir Peterburgo rinkinys (Peterburgskij sbornik 1846), kurie prisidėjo prie realizmo tendencijų įtvirtinimo rusų literatūroje. 1847–66 leido ir redagavo literatūros žurnalą Sovremennik, 1868–1876 – žurnalą Otečestvennye zapiski.
Nikolajaus Nekrasovo portretas (aliejus, 1872, dailininkas Nikolaj Ge)
Nikolajaus Nekrasovo portretas (aliejus, 1872, dailininkas Nikolaj Ge)
Kūryba
Pirmasis poezijos rinkinys Svajos ir garsai (Mečty i zvuki 1840) – nevykęs bandymas mėgdžioti romantikų kūrybą. Vėliau rašė humoristinius eilėraščius, kupletus vodeviliams. V. Belinskio paskatintas ėmė rašyti socialinės tematikos poeziją. Joje (rinkinys Eilėraščiai / Stichotvorenija 1856) vyrauja valstiečių gyvenimo, miesto kasdienybės dramatizmas, smerkiamas biurokratizmas.
Poemose Karabelninkai (Korobejniki 1861, lietuvių kalba 1954), Šaltis raudonnosis (Moroz, Krasnyj nos 1863, lietuvių kalba 1954), Geležinkelis (Železnaja doroga 1864, lietuvių kalba 1951), remdamasis tautosaka, atskleidė geriausias rusų liaudies savybes, smerkė valstiečių pasyvumą, susitaikymą su blogiu.
Dekabristų ir jų žmonų didvyriškumas aukštinamas poemose Senelis (Deduška 1870), Rusų moterys (Russkie ženščiny 1873).
Žymiausias N. Nekrasovo kūrinys – poema epopėja Kam Rusioje gyventi gera (Komu na Rusi žit' chorošo, parašyta 1863–76, nebaigta, lietuvių kalba išleista 1979), joje vaizduojama poreforminio (1861) Rusijos kaimo panorama, įvairūs gyvenimo kasdienybės reiškiniai, keliamos Rusijos tolesnės raidos problemos.
Paskutinis N. Nekrasovo kūrinys – tragiškų eilėraščių ciklas Paskutinės dainos (Poslednie pesni 1876–77).
Kūrybos bruožai
N. Nekrasovo poezijai būdinga tautosakos motyvai, žanrų įvairovė, vaizdų tikroviškumas, epinio ir lyrinio stiliaus derinimas. Jis įtvirtino rusų poezijoje triskiemenius metrus (daktilį, anapestą). Daugelis eilėraščių tapo liaudies dainomis, kai kuriems jų rusų kompozitoriai C. Cui, M. Musorgskis, S. Tanejevas parašė muziką.
Vertimai į lietuvių kalbą
N. Nekrasovo poeziją į lietuvių kalbą pradėta versti 19 amžiaus pabaigoje. Ji turėjo įtakos P. Vaičaičiui, Jovarui, A. Jakštui, V. Stoniui. Daugiausia vertimų išleista 1989 Pasaulinės literatūros bibliotekos serijoje (kn. 55).