Nikolaj Rerich
Rerich Nikolaj (rus. Николай Рерих; Nikolajus Rèrichas), Roerich 1874 10 09Sankt Peterburgas 1947 12 13Naggar (Himačal Pradešo valstija, Indija), rusų tapytojas, archeologas. S. Rericho tėvas. 1893–97 studijavo Peterburgo dailės akademijoje (pas A. Kuindži), 1893–98 – ir Peterburgo universitete (teisės fakultete). 1900–01 tobulinosi istorinių paveikslų tapytojo F. Cormono studijoje Paryžiuje. Dailininkų skatinimo draugijos sekretorius (nuo 1901), Piešimo mokyklos prie šios draugijos direktorius (1906–18). Peterburgo dailės akademijos narys (nuo 1909). Draugijos Meno pasaulis pirmininkas (1910–19).
1903 su žmona lankėsi Lietuvoje (sukūrė piešinių, paveikslų Lietuvos tematika); 1935–40 Kaune veikė Profesoriaus N. K. Rericho draugija, 1989 atkurta Vilniuje pavadinimu Lietuvos N. Rericho draugija. Dar studijų metais susidomėjo archeologija, kasinėjo Rusijos įvairiose gubernijose. 1903–04 su žmona daug keliavo po Rusiją, tyrinėjo senąją rusų architektūrą, ikonų tapybą (sukūrė daugiau kaip 90 etiudų ciklą, kuriame vaizdavo architektūros paminklus). Studijavo Rytų filosofiją (Ramakrišnos, Vivekanandos ir kitus veikalus).
1916 dėl ligos išvyko į Suomiją, 1917 buvo grįžęs, bet po Spalio perversmo vėl išvyko į užsienį. 1917–19 gyveno Suomijoje ir kitose Skandinavijos šalyse, 1919–20 – Didžiojoje Britanijoje, 1920–23 – Jungtinėse Amerikos Valstijose (Niujorke 1921 įsteigė Pagrindinį jungtinių menų institutą / Master Institute of United Arts, 1922 – Tarptautinį meno centrą). Nuo 1923 (su pertraukomis, nuo 1936 nuolat) gyveno Indijoje. Surengė 2 dideles ekspedicijas po Centrinę ir Rytų Aziją (1924–28 ir 1934–35), surinko daug archeologinės ir etnografinės medžiagos. 1929 Naggare su sūnumi J. Rerichu įkūrė Himalajų tyrinėjimų institutą Urusvati. 1935 paskelbė vadinamąjį Rericho paktą, skirtą kultūros vertybių apsaugai, siekė jį ratifikuoti įvairiose šalyse.
Kūryba
Ankstyvajai N. Rericho kūrybai daugiausia įtakos turėjo domėjimasis archeologija, rusų ir skandinavų praeitimi (Pasiuntinys 1897, Stabai, Užjūrio svečiai, abu 1901, Stato miestą 1902). Paveikslams būdingą siužetinį konkretumą vėliau pakeitė simboliškas praeities interpretavimas, siekis susieti jos įvykius su dabartimi, pateikti žmonijos istorijos įvykius kaip tam tikros kosminės evoliucijos epizodus (Dangiškas mūšis 1912). Nuo 20 a. 2 dešimtmečio vidurio N. Rericho kūriniuose ryšku A. Kuindži vėlyvosios kūrybos (peizažiniai motyvai, šviesos efektai), moderno (ornamentiškumas, dekoratyvi stilizacija), t. p. Bizantijos ir senosios rusų dailės įtaka (statiškos formos, hierarchiškai komponuojamos stafažinės figūros), simbolizmo bruožų sustiprėjimas, aiškus, kontūriškas piešinys, kontrastingos lokalios spalvos, emocingumas.
3–5 dešimtmečio tapybai (tai Mongolijos, Tibeto, Himalajų peizažų ciklai, simbolistinės kompozicijos) būdinga epiškumas, vaizdų didingumas, romantiškas gamtos išaukštinimas, aiškios formos, spalvinių efektų įvairovė (Himalajai. Nanda‑Devi 1941, Tibetas. Vienuolynas 1942). Kai kuriems šio laikotarpio kūriniams būdinga labai sudėtingas, neretai pretenzingas alegoriškumas. N. Rerichas apipavidalino spektaklių S. Diagilevo Rusų sezonams (A. Borodino Kunigaikštis Igoris 1909, I. Stravinskio Šventasis pavasaris 1913), sukūrė sienų tapybos ir mozaikų eskizų cerkvėms (Šventosios Dvasios cerkvei Talaškine, prie Smolensko, 1914), majolikos frizų, tapytų pano privačioms viloms.
N. Rerich. Balandžių knyga (tempera, 1922, Rytų kraštų muziejus Maskvoje)