Nikolaj Rimskij‑Korsakov

Kompozitoriaus N. Rimskio-Korsakovo (1844–1908) portretas (aliejus, 1898, dailininkas V. Serovas)

Rimskij‑Korsakov Nikolaj (rus. Николай Римский-Корсаков, Nikolajus Rmskis‑Kòrsakovas) 1844 03 18Tichvin (Naugardo sr.) 1908 06 21Liubensk (prie Lugos, Pskovo sr.), rusų kompozitorius, pedagogas, dirigentas. Amsterdamo muzikos draugijos (1899), Stokholmo karališkosios muzikos akademijos (1906) garbės narys, Paryžiaus mokslų akademijos narys korespondentas (1907). Pirmąsias muzikos žinias gavo namuose. 1856–62 mokėsi Sankt Peterburgo Jūros kadetų korpuse ir privačiai skambinti fortepijonu bei komponuoti. 1861 susipažino su M. Balakirevu, V. Stasovu, Galingojo sambūrio kitais nariais. 1862–65 kaip korpuso absolventas burlaiviu Almaz plaukė aplink pasaulį.

1871–1908 dėstė Sankt Peterburgo konservatorijoje, 1873–84 karo laivyno orkestrų inspektorius, 1874–81 Nemokamos muzikos mokyklos direktorius ir dirigentas, 1883–94 caro rūmų choro kapelos vadovo padėjėjas. Nuo 9 dešimtmečio vadovavo Beliajevo būreliui, M. Beliajevo leidybinei veiklai, dalyvavo rengiant Rusų simfoninius koncertus. 1874 pradėjo dirigento veiklą (dažniausiai diriguodavo rusų kompozitorių kūrinius). Koncertavo Paryžiuje (1889, 1907), Briuselyje (1890, 1900). Kūrybai turėjo įtakos liaudies, rusų kompozitorių (save laikė M. Glinkos sekėju), F. Liszto, H. L. Berliozo, R. Wagnerio muzika, 19 a. pabaigos–20 a. pradžios naujos meno tendencijos. Parašė knygas Praktinis harmonijos vadovėlis (Praktičeskij učebnik garmonii 1886), Mano muzikinio gyvenimo metraštis (Letopis′ moej muzykal′noj žizni 1876–1906, išleista 1909), Orkestruotės pagrindai (Osnovy orkestrovki 1913).

1944 Leningrado konservatorija pavadinta N. Rimskio‑Korsakovo vardu. Mokiniai (apie 200): A. Glazunovas, A. Liadovas, A. Arenskis, M. Ippolitovas‑Ivanovas, N. Čerepninas, S. Prokofjevas, A. Grečianinovas, J. Vītolas, A. Kappas, A. Spendiarianas, M. Balančivadzė, K. Galkauskas.

Operos

Svarbiausia kūrybos sritis – operos (iš viso 15; dalį libretų parašė pats). Jose atsispindi esminiai N. Rimskio‑Korsakovo kūrybos principai ir stiliaus bruožai: optimizmas, gamtos ir buities poetizavimas, tautiškumas, naratyviškumas, epinė muzikinė dramaturgija. Su rusų liaudies muzikine kūryba susijęs operų melodinis tematizmas, gamtoje išgirstų balsų atgarsis instrumentinėse temose, lanksti metroritmika, senųjų dermių naudojimas, pabalsinė polifonija, variantinis tematizmo plėtojimas. Muzikai būdinga tapybiškumas, kuris grindžiamas spalvinga harmonija ir išradinga orkestruote.

1870 N. Rimskis‑Korsakovas užbaigė ir 1897–1902 orkestravo A. Dargomyžskio operą Akmeninis svečias, užbaigė, redagavo ir orkestravo (su A. Glazunovu) A. Borodino operą Kunigaikštis Igoris (1887–90) ir M. Musorgskio operą Chovanščina (1881–83), 1895–96 parengė naują M. Musorgskio operos Borisas Godunovas redakciją ir instrumentuotę (1906 ją papildė).

Operos: Pskovietė (Pskovitianka, N. Rimskio‑Korsakovo libretas pagal L. Mejaus dramą; 1 redakcija 1868–72, 2 redakcija 1876–78, 3 redakcija 1891–92), Gegužės naktis (Maiskaja noč, N. Rimskio‑Korsakovo libretas pagal N. Gogolio apysaką, 1878–79), Snieguolė (Sneguročka, N. Rimskio‑Korsakovo libretas pagal A. Ostrovskio pjesę, 1880–81), Mlada (N. Rimskio‑Korsakovo, G. Gedeonovo, V. Krylovo libretas, 1889–90), Naktis prieš Kalėdas (Noč pered Roždestvom, N. Rimskio‑Korsakovo libretas pagal N. Gogolio apysaką, 1894–95), Sadko (N. Rimskio‑Korsakovo ir V. Belskio libretas, 1893–96), Mozartas ir Salieri (A. Puškino tekstas, 1897, Lietuvoje pastatyta 1963, 1976), Bajorė Vera Šeloga (Bojarynia Vera Šeloga, N. Rimskio‑Korsakovo libretas pagal L. Mejaus dramą, 1898), Caro sužadėtinė (Carskaja nevesta, I. Tiumenevo libretas pagal L. Mejaus dramą, 1898, Lietuvoje pastatyta 1952), Pasaka apie carą Saltaną (Skazka o care Saltane, V. Belskio libretas pagal A. Puškino pasaką, 1899–1900, Lietuvoje pastatyta 1932), Servilija (N. Rimskio‑Korsakovo libretas pagal L. Mejaus dramą, 1900–01), Kaščejus nemirtingasis (Kaščej bessmertnyj, N. Rimskio‑Korsakovo ir dukters Sofijos libretas pagal J. Petrovskio siužetą, 1901–02), Ponas vaivada (Pan vojevoda, I. Tiumenevo libretas, 1901–03), Sakmė apie nematomąjį Kitežo miestą ir mergelę Fevroniją (Skazanije o nevidimom grade Kiteže i deve Fevronii, V. Belskio libretas, 1902–04, Lietuvoje pastatyta 1936), Auksinis gaidelis (Zolotoj petušok, V. Belskio libretas pagal A. Puškino pasaką, 1906–07),

Simfoninė kūryba

Vertingiausia simfoninės kūrybos dalis – programinė muzika: paveikslai, uvertiūros, siuitos (7 sudarytos iš operų). Siuitiškumas yra šios muzikos komponavimo pagrindinis principas, derinamas su sonatiniu ciklu ar sonatos forma. Pasakojamasis pobūdis, muzikinė tapyba, turtingas orkestro koloritas, ryški teminė medžiaga lėmė šių kūrinių populiarumą. Romansuose (pagal A. Puškino, A. Tolstojaus, A. Maikovo, A. Feto, A. Kolcovo eiles) vyrauja viena nuotaika, būdinga arioso melodika, ritmo monotonija.

Kiti kūriniai

Kantatos Svitezietė sopranui, tenorui, mišriam chorui ir orkestrui (Svitiazianka, pagal A. Mickevičiaus žodžius, 1897), Giesmė apie išmintingąjį Olegą tenorui, baritonui, vyrų chorui ir orkestrui (Pesn o veščem Olege, pagal A. Puškino žodžius, 1899), preliudas kantata Iš Homero sopranui, mecosopranui, kontraltui, moterų chorui ir orkestrui (Iz Gomera 1901), kūriniai simfoniniam orkestrui, tarp jų – simfonijos: I es‑moll (1861–65, galutinė redakcija e‑moll, 1884), II Antaras (vėliau simfoninė siuita, 1868, galutinė redakcija 1897), III C‑dur (1873, galutinė redakcija 1886), Uvertiūra trijų rusų dainų temomis (Uvertiura na temy trech russkich pesen 1880), Fantazija serbų temomis (Serbskaja fantazija 1867, galutinė redakcija 1889), Pasaka (Skazka 1879–80), Ispaniškasis kapričas (Ispanskij kapriččio 1887), siuita Šecherazada (1888), Šviesi šventė / Prisikėlimo uvertiūra (Svetlyj prazdnik / Voskresnaja uvertiura 1888), koncertas fortepijonui cis‑moll (1883), fantazija smuikui ir orkestrui rusų temomis (1886), serenada violončelei ir orkestrui (1893, koncertas trombonui (1877), 2 styginių kvartetai (1875, 1897), kiti kameriniai kūriniai, 79 romansai (1866–98), vokaliniai ciklai Pavasarį (Vesnoi, pagal A. Tolstojaus ir A. Feto žodžius, 1897), Poetui (Poetu, pagal A. Puškino ir A. Maikovo žodžius, 1898), Prie jūros (U moria, pagal A. Tolstojaus žodžius, 1897–98), harmonizuotos liaudies dainos (rinkiniai 100 rusų liaudies dainų / 100 russkich narodnych pesen 1875–76 ir 40 liaudies dainų / 40 narodnych pesen 1875–82), 8 numeriai Iš Jono Auksaburnio liturgijos (8 nomerov iz Liturgii Ioana Zlatousta 1884) ir giesmė Tave, Viešpatie, šlovinam (Tebe Boga chvalim 1883) chorui a cappella.

L: O. Kiaušaitė N. Rimskis‑Korsakovas ir Lietuva / Literatūra ir menas 1974 nr. 48 (1461); J. Kuninas Rimskis‑Korsakovas Vilnius 1978; N. Rimskij-Korsakov i ego nasledie v istoričeskoj perspektive Sankt-Peterburg 2010.

118