Nikolajus I
Nikolãjus I (Nikolaj I), Mikalõjus I 1796 07 06Carskoje Selo (dabar Puškin) 1855 03 02Sankt Peterburgas, Rusijos imperatorius, Lenkijos karalius ir Suomijos didysis kunigaikštis (1825–55). Romanovų dinastijos. Pavelo I trečiasis sūnus, Aleksandro II, Konstantino Nikolajevičiaus tėvas, Konstantino Pavlovičiaus brolis.
Sostą užėmė broliui Aleksandrui I mirus, o Konstantinui Pavlovičiui paveldėto sosto atsisakius. Valdymą pradėjo numalšindamas 1825 12 26 dekabristų sukilimą Sankt Peterburge. Jo išgąsdintas ir siekdamas užkirsti kelią naujam sąmokslui išplėtojo ir centralizavo biurokratinį ir policijos aparatą. Pagrindine institucija, besirūpinančia pavaldinių politine priežiūra ir sekimu, 1826 tapo Trečiasis skyrius, kuris glaudžiai bendradarbiavo su Žandarų korpusu (šioms abiem institucijoms vadovavo A. Benkendorfas).
Nikolajus I (aliejus, 1852, dailininkas F. Krügeris, Ermitažas)
Valdant Nikolajui I buvo sudaryta Rusijos imperijos įstatymų pilnas rinkinys ir Rusijos imperijos įstatymų sąvadas, labai sugriežtinta cenzūra (1826 ir 1828 nuostatai, 1828 įsteigta Vyriausioji cenzūros valdyba), įvesta policinė švietimo įstaigų priežiūra. Mokyklose, mokslo ir kultūros įstaigose imta aktyviai propaguoti oficialiojo tautiškumo teoriją (svarbiausi principai – stačiatikybė, vienvaldystė, tautiškumas), stengtasi rusinti imperijos nerusų tautas (rusinimas). Nepaisant Nikolajaus I pastangų, Rusijoje, daugiausia Sankt Peterburge ir Maskvoje, kūrėsi įvairūs diskusijų rateliai ir panašios organizacijos (petraševskininkų, Kirilo ir Metodijaus ir kitos), kurias policija gana greitai atskleisdavo.
Užsienio politikoje Nikolajus I grįžo prie Šventosios sąjungos principų – vienas svarbiausių jo tikslų buvo Europos tautinių ir revoliucinių sąjūdžių slopinimas. Numalšino 1830–1831 sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje, 1848 pasiuntė kariuomenę į Dunojaus kunigaikštystes, 1849 padėjo Habsburgams numalšinti Vengrijos revoliuciją. Rūpinosi vadinamuoju Rytų klausimu: siekė atgauti Artimųjų Rytų rinkas, užvaldyti Juodosios jūros sąsiaurius, išplėsti įtaką Balkanuose ir Užkaukazėje. 1817–64 Rusija kariavo Kaukazo karą, 1826–28 – su Persija, 1828–29 – su Turkija (Rusijos–Turkijos karai).
Neapdairia politika Balkanuose ir reikalavimu, kad sultonas pripažintų Rusiją Osmanų imperijos stačiatikių globėja, Nikolajus I 1853 išprovokavo Krymo karą. Jo eiga Rusijai buvo nepalanki: į Turkijos pusę stojusios Didžioji Britanija ir Prancūzija 1854 Kryme išlaipino 60 000 karių (Nikolajus I karo pabaigos nesulaukė).
Nikolajaus I valdymo metais plėtota pramonė (ypač tekstilės ir cukraus), nutiesti pirmieji geležinkeliai (1837 Sankt Peterburgo–Carskoje Selo, 1843–51 – Sankt Peterburgo–Maskvos linija), Volga, Neva ir Dniepru pradėjo plaukioti pirmieji garlaiviai.
Nikolajus I ir Lietuva
Lietuvoje po 1830–31 sukilimo numalšinimo Nikolajaus I vyriausybė pradėjo vykdyti represijas (sukilėliai neteko politinių teisių, negalėjo dirbti valstybės tarnyboje, emigravusiems buvo uždrausta grįžti į Rusiją ir kita), siekė įgyvendinti ilgalaikę vadinamąją lietuvišką politiką. Nikolajaus I vyriausybė manė, kad siekiant paspartinti lėtą Lietuvos integraciją į Rusijos imperiją reikia vykdyti rusifikaciją ir sunaikinti lenkybę. Lietuvos įstaigose buvo įvesta rusų kalba, aukštesni pareigūnai galėjo būti tik iš Rusijos, 1840 atšauktas Lietuvos Statutas, įsigaliojo Rusijos teisė.
Nuo 1832 buvo pradėta cenzūruoti kunigų pamokslus, uždarinėti vienuolynus, nuo 1839 – unitai prievarta verčiami stačiatikiais. 1840 iš Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijų pavadinimo pašalintas Lietuvos vardas. 1832 uždarytas Vilniaus universitetas, 1842 – Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademija (įkurta 1832).
Rusijos imperijos valdžia lietuvių kalbos visuomeniniame ir politiniame gyvenime nelaikė reikšminga (šia kalba buvo leidžiamos praktinės, religinės ir skaitinių knygelės, nuo 1846 – L. Ivinskio kalendoriai). 1841 prie Žemaičių vyskupystės bažnyčių leista steigti mokyklas (nuo 1850 buvo įsteigta apie 200 mokyklų). 1855 E. Tiškevičiaus iniciatyva buvo įkurta Vilniaus archeologijos komisija ir Senienų muziejus.