nndzės (jap.), šinòbiai, 12–17 a. japonų kariai. Iš pradžių buvo samdomi šnipai. Nindzes specialiai rengti pradėta 15 amžiuje; jie veikdavo kaip šnipai, žvalgai, agitatoriai arba kariai, vykdantys netikėtus išpuolius. Nindzės turėjo mokėti slėptis minioje (dažniausiai apsirengę valstiečiais, dvasininkais, pirkliais, vienuoliais, fokusininkais, dainiais), išmanyti liaudies mediciną, valdyti ginklus, mokėti be ginklo gintis nuo ginkluoto užpuoliko, išgauti reikalingą informaciją. Buvo ginkluoti šaltaisiais (samurajų kardais – katanomis, svaidomaisiais), šaunamaisiais, sprogstamaisiais (nuo 13 a. – ir iš Kinijos perimtais sprogstamaisiais, akinančiais, dūminiais, nuodingaisiais užtaisais) ginklais, kliūtis įveikti padedančiais įrankiais. Kaip ginklus dažnai naudojo sodininko įrankius. Telkėsi į klanus (17 a. buvo daugiau kaip 70 klanų). 15–17 amžiuje, vadinamuoju kariaujančių provincijų laikotarpiu, nindzės suklestėjo. Paskutinį kartą kaip organizuota jėga pasirodė 1637–38 malšinant Japonijos krikščionių sukilimą. Po 17 a. nindzės išnyko.
Japonijoje nuo 18 a., Vakarų šalyse – nuo 20 a. 9 dešimtmečio nindzės mitologizuoti. Vaizduojami kaip juodus drabužius dėvintys, dažnai antgamtinių galių turintys ginkluoti fantastiniais kardais kariai, panašūs į 21 a. specialiųjų pajėgų kovotojus.