nirvanà (skr. nirvanṇa – užgesimas, nuščiuvimas), budizmo, hinduizmo ir džainizmo soteriologinėse sistemose – išsivadavimas iš kančių, karmos ir atgimimų, laisvės nuo prisirišimų ir aistrų būklė, netrikdoma rimtis, palaima. Budistai mano, kad pirmas tokią būklę pasiekė Buda Siddhartha Gautama, medituodamas Bodhgajoje (apie 10 km į pietus nuo Gajos miesto Biharo valstijoje). Žodis nirvana sudarytas iš neigiamojo priešdėlio nir ir šaknies, kuri gali būti arba vā (pūsti), arba vrṇ (vožti, gožti). Abu vaizdiniai siejasi su liepsnos užgesinimu ją užpučiant arba nuslopinant. Ankstyvieji budizmo šaltiniai pirmenybę teikė paskesnei etimologijai, nirvaną laikydami palaipsniu vyksmu, metaforiškai lyginamu su lempos gesimu mąžtant aliejui. Taip buvo nusakomos 3 nepalaimingosios šaknys (akušala mūla): godumas (lobha), neapykanta (dveša) ir neišmonė (moha). Hinajanos budistai skiria nirvaną su atlaika (sopadhišeša nirvana), arba visų klešų sunaikinimo būklę, kurią realizuoja dar būdami gyvi pasiekę prabudimą (bodhis) arhatai, ir parinirvaną, arba nirvaną be atlaikos (nirupadhišeša nirvana), pasiekiamą po mirties, kai nebelieka kūno, kurį veiktų fizinės kančios (ligos, senėjimas, mirtis), ir sustabdomas atgimimų ratas. Iš visų gyvų būtybių tai pasiekiama tik žmogui. Nirvana paprastai nusakoma tokiais negatyviais terminais kaip nesąlygotoji (asanskrita), išnykimas (nirodha) ar savasties nebuvimas (nihsvabhava), bet yra apibūdinama ir kaip aukščiausia laimė (paramam sukham); manoma, kad nirvaną geriausiai nusako tyla. Nirvana nėra laikoma vieta (rojus ar panašiai), ji – erdvėje nelokalizuojama nemirtingumo buveinė, nuo samsaros besiskirianti antasmene pilnatve ar tobulumu; nirvanoje negatyvų egocentrišką mąstymą pakeičia užuojauta. Jogačaros atstovai manė, kad ir nirvana, ir samsara yra pagrįstos proto (čitta) veikla, todėl nirvana pasiekiama, kai nuo dualistinio suvokimo išskaistintas protas liaujasi tapatinęsis su empiriniais fenomenais. Madhjamakos šalininkų teigimu, sopadhišeša nirvana yra įvairios mintinės konstrukcijos (vikalpa), todėl nirvana ne tik nesiskiria nuo samsaros, bet iš esmės yra tapati kasdieniam buvimui. Visos būtybės gyvena nirvanoje, tik dėl neišmonės to nesupranta; todėl Nagardžunos mokymo besilaikantiems mahajanos atstovams nirvana yra ne tiek tai, kas pasiekiama, kiek tai, kas suvokiama.
Dzenbudizme nirvana yra suvokiama kaip savo tikrosios proto prigimties, tapatinamos su Budos prigimtimi, realizavimas. Jis galimas tik dėl tuštumos įžvalgos (pradžnos), todėl nirvanos ir tuštumos įžvalga dažnai tapatinami kaip du tos pačios būklės aspektai. Nirvaną sutapatinus su Budos prigimtimi, teigta, kad prabudimą gali pasiekti ne tik vienuoliai, bet ir savo tikrąją prigimtį suvokę pasauliečiai. Tai padaryti jiems padeda bodhisatvos.
Hinduizme nirvana tapatinama su mokša. Bhagavadgytoje aiškinama apie jogo, kuris gyvena nepriklausomas nuo troškimų ir visiškai atsikratęs nuosavybės jausmo, išnykimą Brahmane (brahma nirvana).
Vakarų filosofijos diskursuose nirvana ėmė figūruoti nuo 19 a. pirmos pusės (A. Schopenhauerio ir kitų mąstytojų veikaluose), tačiau dėl pirminių šaltinių stokos sąvoka įgijo klaidingas susinaikinimo, išnykimo, nebūties konotacijas ir populiariojoje kultūroje nepagrįstai įsitvirtino kaip pesimistinės ir nihilistinės pasaulėžiūros atitikmuo.
171