nišà (pranc. niche), negili įduba uoloje arba šlaito papėdėje. Susidaro jūrų, ežerų, upių stačiuose krantuose ir priekrantėje, kalnuotose arba sausringose vietovėse, kai kietų uolienų atodangas veikia eroziniai (ardomieji) procesai. Pagal kilmę skiriamos abrazinės, defliacinės, korazinės, karstinės, nivacinės, abliacinės ir vulkaninės nišos.
abrazinės nišos
Abrazinės nišos (labiausiai paplitusios) susidaro jūros arba ežero stataus kranto (klifo) apatinėje dalyje dėl nuolatinės bangų mūšos. Bangų ardomąjį poveikį sustiprina kartu sviedžiamas žvirgždas ir gargždas. Nišai gilėjant viršutinė klifo dalis nugriūva. Defliacinės nišos susiformuoja dėl vėjo erozijos, jam išpusčius dirvožemį arba uolienų dūlėsius (smėlį, dulkes) iš jų slūgsojimo vietos. Būdingos dykumų sritims (daug birios medžiagos). Korazinės nišos atsiranda vėjo nešamai abrazinei medžiagai (smiltims, dulkėms, uolienų nuolaužoms; pakeliamų dalelių dydis priklauso nuo vėjo stiprumo) išdaužius minkštesnį sluoksnį atsparesnių uolienų atodangų papėdėse. Būdingos dykumų sritims, vyraujančių pastovių krypčių stiprių vėjų poveikio zonoms. Karstinės nišos susiformuoja ištirpus tirpioms uolienoms (akmens druskai, gipsui, klinčiai, dolomitui).
Nivacinės nišos atsiranda dėl šalčiodūlos sniego ribos zonoje. Dėl temperatūros svyravimų po sniego danga esančios uolienos dūlėja, tirpsmo vanduo išneša dūlėsius, paviršius žemėja, ilgainiui susidaro nišos. Būdingos subpoliarinio klimato zonoms ir aukštų kalnų regionams (nivalinėms juostoms). Panašiomis sąlygomis dėl nevienodo ledynų tirpimo greičio (ledyno ir kalno šlaito sąlyčio zonoje esant teigiamai temperatūrai ledas tirpsta greičiau) susidaro abliacinės nišos.
Vulkaninės nišos susidaro stingstančioje lavoje išsiveržus dujoms.