nitroceliuliozė

nitroceliuliòzė (gr. nitron – salietra, tai yra azoto rūgšties druska + lot. cellula – ląstelė), celiuliozės ir azoto rūgšties esteriai. Pagal nitrogrupių skaičių molekulėje skiriama dinitroceliuliozė –[–C₆H₇O₂OH(ONO₂)₂–]_n– ir trinitroceliuliozė –[–C₆H₇O₂(ONO₂)₃–]_n–. Visiškai nitrinta celiuliozė turi 14,14 %, techniškoji iki 13,5 % azoto. Nitroceliuliozė, turinti 10,7–12,2 % azoto, vadinama koloksilinu, turinti 12,2–13,5 % – piroksilinu. Nitroceliuliozė – balta arba gelsva puri masė, panaši į celiuliozę. Tankis 1580–1650 kg/m³. Neatspari atmosferos poveikiui, 40–60 °C temperatūroje skyla, staigiai pakaitinta užsiliepsnoja ir sprogsta. Patvarumui didinti į nitroceliuliozę dedama stabilizatorių (pvz., difenilamino). Gerai tirpsta acetone, netirpsta vandenyje ir nepoliniuose organiniuose tirpikliuose (benzene, anglies tetrachloride). Rūgštys ir šarmai nitroceliuliozę ardo. Gaunama išdžiovintą ir iškedentą celiuliozę veikiant azoto ir sieros rūgščių mišiniu (reakcijos produktas neutralizuojamas ir plaunamas vandeniu). Kad neužsidegtų, paliekama vandens arba suvilgoma etanoliu. Iš koloksilino gaminamas celiuliodas, etrolas, nitrolakai ir nitroemaliai, sprogstamosios medžiagos, iš piroksilino – bedūmis parakas, dinamitai. Nitroceliuliozė – vienas pirmųjų dirbtinių polimerų. Nitroceliuliozę 1832 pagamino Henri Braconnot (Prancūzija).