Niujorko mokykla

Niujòrko mokyklà, abstrakčiojo ekspresionizmo pakraipa Jungtinių Amerikos Valstijų tapyboje. Susiklostė 20 a. 4–5 dešimtmetyje Niujorko tarptautinėje tapytojų bendruomenėje kaip priešprieša tuo laikotarpiu Jungtinių Amerikos Valstijų dailėje vyravusiam regionalizmui, socialiniam realizmui. Įtakos turėjo tapytojo ir dailės teoretiko H. G. A. Hofmanno bei dailės teoretiko ir kolekcininko J. Grahamo (1881–1961) idėjos. Dailininkai rėmėsi Europos modernizmo patirtimi (P. Cézanne’o, ekspresionizmo, kubizmo, siurrealizmo atradimais), kinų ir japonų kaligrafija. Reiškėsi veiksmo tapyba, kuri paremta dailininko ekspresyviu spontanišku gestu, momentinio atsitiktinumo fiksavimu (W. De Kooningo Moteris ir dviratis, M. G. Tobey Rugpjūčio pabaiga, abu 1953, R. Motherwellio ciklas Elegijos Ispanijos respublikai Nr. LV 1955–60). Niujorko mokykla peržengė tradicinio meno ribas, paveikslo erdvėje atsisakyta perspektyvos, kompozicijos akcentų, svarbiausios raiškos priemonės – dažai ir drobė. Dailininkai siekė kurti beformius reikšminius įvaizdžius, jutimines asociacijas. Kūriniai monumentalių, ekspresyvių formų. Žymesni Niujorko mokyklos tapytojai: A. Gorky, A. Gottliebas, Ph. Gustonas, L. Krasner, F. Kline’as, B. Newmanas, J. Pollockas, M. Rothko, C. Stillis. Niujorko mokykla turėjo įtakos 5–6 dešimtmečio Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų dailei.