njajà (skr. nyāya – taisyklė, kanonas, logika), viena iš šešių ortodoksinių hinduizmo mokyklų. Kilo iš Vedų laikotarpio viešų ginčų (vada) taisyklių, 3 a. prieš Kristų–2 a. susiklostė į klasikinę logikos ir epistemologijos mokyklą, kurios pamatinis veikalas – Njajasūtra (sudaro 5 d., 528 sentencijos, autorius Gautama). Njaja dar vadinama tarkašastra (įrodinėjimo ir argumentavimo mokslu), hetušastra (priežasčių mokslu). Njajos ontologija itin artima analitinei vaišešikos mokyklai. Njanos pagrindinis tikslas – kritinė analizė (anvykšiki) ir teisingo pažinimo būdai (pramana). Tai atveria ir soteriologinę perspektyvą, nes tikrosios objektų (pramėja) prigimties pažinimas (prama) leidžia atmanui įveikti prisirišimą prie jų ir nugalėjus geismą pasiekti mokšą – išsivadavimą iš kančių. Njaja postuluoja 16 kategorijų (padarthų): teisingo pažinimo būdai (pramana), teisingo pažinimo objektai (pramėja), abejonė (samšaja), tikslas (prajodžana), pavyzdys (drištana), pagrindimas (sidhanta), silogizmo (avajava) dalys, prieštaros gavimas (tarka), akivaizdumas (nirnaja), argumentuotas ginčas (vada), ginčas dėl laimėjimo (džalpa), argumentacija be kontrargumentų (vitanda), klaidinga argumentacija (hetvabhasa), apgaulingas įrodinėjimas (čala), paneigimas, neduodantis rezultatų (džati), ginčo pralaimėjimo pagrindas (nigrahasthana). Iš šių kategorijų svarbiausia yra teisingo pažinimo būdai. Njajos atstovai pažinimą nusako kaip objektų išskyrimą. Pažinimas galįs būti arba klaidingas, t. y. pagrįstas atmintimi, abejone, klaida ir prielaida, arba teisingas. Skiriami keturi tokio pažinimo, kuris esąs patikimas ir neklaidingas, būdai: tiesioginis suvokimas (pratjakša) – jis yra išorinis (rega, girda) ir vidinis (protas), loginė išvada (anumana), analogija ar palyginimas (upamana), autoritetingas liudijimas (šabda) – galįs būti pagrįstas arba apreiškimu, arba patikimų žmonių žodžiais (laukika). Njajos atstovai išplėtojo ir penkianarį silogizmą: tezė (pratidžna), pagrindimas (hetu), pavyzdys (udaharana), pritaikymas (upanaja), išvada (nigamana). Šioje mokykloje Dievas traktuojamas kaip visagalis ir visažinis visatos kūrėjas ir griovėjas, jis laikomas ne medžiagine, bet veikiamąja pasaulio priežastimi. Njają plėtojo ir Dievo buvimo įrodymus.
Ankstyviausias Njajasūtros komentaras yra Vatsjajanos Njajabhašja (2–5 a.), šio autoritetingiausias komentaras – Uddjotakaros Bharatvajaus Njajavartika (6 a., polemizuojama su budistais logikais), o pastarojo – Vačaspačio Mišros daugiatomis veikalas Njajavartikatatparjatyka (9 a.). 11 a. susiklostė filosofinė sistema, vadinama naująja njaja (navja njaja), skirta daugiausia epistemologiniams klausimams. Gangešo traktate Tatvačintamani (12 a.) itin išplėtota formalioji techninė log. kalba.
171