njándža kalbà, čičèva, čèva, priklauso Benuės ir Kongo šeimos rytų kalbų bantoidų šakos bantų grupės kalboms. Vartojama Malavyje (apie 7 mln., valstybinė kalba kartu su anglų kalba), Rytų ir Vidurio Zambijoje (apie 1,6 mln., turi oficialiosios regioninės kalbos statusą), Mozambike (apie 600 000), Zimbabvėje (apie 300 000); iš viso kalbančiųjų apie 9,5 mln. (21 a. pradžioje). Daugiausia vartoja čevai ir kitos tautos, gyvenančios teritorijoje apie Niasos (Malavio) ežerą. Manoma, kaip savarankiška kalba susiformavo 15–16 amžiuje. 16–18 a. čevų kalba buvo vyraujanti čevų tautos kalba Malavio karalystėje. Njandža kalbos pavadinimas neutralesnis, reiškiantis Niasos (Malavio) ežero žmonių kalbą. Skiriamos pagrindinės tarmės: mangandža, niasa, ngonių, peta. Njandža kalba pasižymi tipiška bantų kalboms būdinga gramatine sandara. Kalba toninė. Turi ryškių agliutinacinių ir fleksinių bruožų. Išlaikyta senesnė semantinių ir gramatinių klasių, kurių formalus rodiklis – priešdėlis, sistema; kaip atskira klasė išlikęs ir lokatyvas. Daiktavardžio klasės derinamos su kitomis kalbos dalimis. Būdinga sakinio žodžių tvarka – veiksnys–tarinys–papildinys (SVO). Raštas lot. rašmenimis (31 raidė). 19 a. pabaigoje parengta gramatika, žodynas, 1901–22 versta Biblija. Malavyje ir Zambijoje njandža kalba kuriama grožinė literatūra, leidžiami laikraščiai, transliuojamos radijo ir televizijos laidos, ji vartojama oficialiose įstaigose, ja mokomasi mokyklose.
85