NK ląstelės

NK ląstẽlės, ląstẽlės žudikės, natūraleji kleriai, citotoksiniai limfocitai, vienas pagrindinių įgimto imuniteto komponentų. Naikina navikines ir virusais arba kitais patogenais infekuotas ląsteles, išskirdamos mažas citoplazmines granules, kuriose yra tam tikrų baltymų – perforinų ir proteazių granzimų. Perforinai suformuoja ląstelės taikinio membranoje porą, pro kurią į ląstelės vidų patenka granzimai ir kiti baltymai, sukeldami ląstelės taikinio žūtį. NK ląstelės yra dideli grūdėti limfocitai, kurių membranoje nėra T limfocitų antigeninio receptoriaus (TCR) arba žymens CD3 ir B limfocitų žymens – paviršinių imunoglobulinų. Žmogaus NK ląstelės turi būdingus paviršiaus žymenis CD16 (Fc receptorius – FcγRIII) ir CD56. Apie 80 % NK ląstelių ekspresuoja CD8 žymenį. NK ląstelių citotoksinis aktyvumas yra reguliuojamas. Jos turi gauti tam tikrą aktyvinantį signalą, kuriuo gali būti makrofagų išskirti citokinai, interferonai ir kitos streso molekulės. NK ląstelių paviršiuje yra dviejų tipų receptoriai, kurie, susijungę su tam tikrais ligandais, gali skatinti arba slopinti ląstelių citotoksiškumą. Kai kurie NK ląstelių slopinantys receptoriai atpažįsta ląstelės taikinio audinių suderinamumo komplekso MHC I klasės alelius. NK ląstelių receptoriai: CD94, NKG2, Ly49, KIR, ILT(LIR) ir kiti. NK ląstelės paviršiaus molekulės dėl FcR gali prisijungti prie imunoglobulino Fc dalies ir dalyvauti nuo antikūnų priklausomame citotoksiniame atsake. Individai, kurių NK ląstelių aktyvumas sumažėjęs, yra jautresni herpesviruso infekcijai.

918